Ateiki į vaikystės lauką...
Tenai ir aš į glėbį tau bridau.
Pražysta atpildo sulaukęs
Toks stebuklingas paprastumas tau:

   Iš pirmo žodžio krištolinėm raidėm
   Subyra į jausmus, kuriems nereikia sakinių.
   Mediniais pagaliukais architektus žaidę –
   Sukūrėm sielai rūmus iš sienų apvalių:

      Iš tokio artimo buvimo
      Užuovėjoj raukšlėto delno,
      Tyla suvytų žodžių pritarimo,
      Su neapsakoma jėga skraidinančių į kalną.

         Iš pažinimo traukinių...
         Ir iš skubėjimo, iškvėpto toliuos...
         Plaukuos nesislapsto gijos linų,
         Nes taką išmintin pramynė kojos.

             Iš pokalbių ramybės šydo,
             Kur žodžiai duoną širdžiai raiko –
Sugrįžtam į vaikystę nepaklydę
Kartu įveikę ir erdves ir laiką...