Apvalūs sielos rūmai
Ateiki į vaikystės lauką...
Tenai ir aš į glėbį tau bridau.
Pražysta atpildo sulaukęs
Toks stebuklingas paprastumas tau:
Iš pirmo žodžio krištolinėm raidėm
Subyra į jausmus, kuriems nereikia sakinių.
Mediniais pagaliukais architektus žaidę –
Sukūrėm sielai rūmus iš sienų apvalių:
Iš tokio artimo buvimo
Užuovėjoj raukšlėto delno,
Tyla suvytų žodžių pritarimo,
Su neapsakoma jėga skraidinančių į kalną.
Iš pažinimo traukinių...
Ir iš skubėjimo, iškvėpto toliuos...
Plaukuos nesislapsto gijos linų,
Nes taką išmintin pramynė kojos.
Iš pokalbių ramybės šydo,
Kur žodžiai duoną širdžiai raiko –
Sugrįžtam į vaikystę nepaklydę
Kartu įveikę ir erdves ir laiką...