Suglamžyta,paniekinta ir išmesta,
Pavargusi savam gyvenime...
Klajūnė...
Jos aklas žvilgsnis skęsta šaltoje,
Prie basų kojų verkiančioje rasoje,
Nes ten,
Kur dar žėruoja gęstančios dienos kaitra,
Ji nieko nebeturi...
Nebėra svajonių...
Siela numirus...
Sudeginta gyvenimo knyga.
Tik iškankintos kojos žemėje įbęstos
Neleidžia sielai jos pakilt,
Kur ta riba...
Kur mūsų nebėra.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-13 17:44:58
Jaučiamas tragizmas. :(
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-13 17:26:16
...vaizdingai apie pabaigą...
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-13 16:48:59
Sudeginta gyvenimo knyga/ kažkas labai pažįstamo išgyventa :(
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2010-05-13 16:38:08
...kaip be svajonių???
Vartotojas (-a): netobula
Sukurta: 2010-05-13 16:10:06
gailiai niūru ir pažįstama, patiko.
Vartotojas (-a): AmberSea
Sukurta: 2010-05-13 15:03:33
Liūdna...kartais mena tik granitinis akmuo,
Kad kažkas kvėpavo, glaudėsi šalia,
Liko atminimai ir laike pradingstančios akimirkos...
O šiaip patiko Tavo mintys:)
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-13 14:11:43
"Nebėra svajonių...
Siela numirus"
Koks šaltis perėjo.
Tokią ir įsivaizduoju pabaigą.