Suglamžyta,paniekinta ir išmesta,
Pavargusi savam gyvenime...
Klajūnė...
Jos aklas žvilgsnis skęsta šaltoje,
Prie basų kojų verkiančioje  rasoje,
Nes ten,
Kur dar žėruoja gęstančios dienos kaitra,
Ji nieko nebeturi...
Nebėra svajonių...
Siela numirus...
Sudeginta  gyvenimo knyga.
Tik iškankintos kojos žemėje įbęstos
Neleidžia sielai jos pakilt,
Kur ta riba...
Kur mūsų nebėra.