Santrauka:
..........................
Nežinojau, kad batai tavieji išmokę kalbėti,
Sutaisyti daiktai vis dar šlovina buvusį magą,
Jie tikrai nesuvokia, kodėl aš nešu juos į klėtį,
Kodėl rankos sudrėkusios mano ir ilgesiu dreba.
O vaikystės žaisliukai dar viliasi ilgo buvimo,
Ir vaikaičių šėlionių šiltais judesiais apkabinus -
Tarsi ištaria sakinį vieną labai sunerimę,
Kad esi tu skaudus iškalbingos tylos atradimas.
Kam jaučiu tas kalbas, nors nenoriu nei žodžio girdėti –
Pirmąsyk taip ilgam tavo blizgios gitaros nutilo,
Joms išskleisiu nuo dulkių brezentinį mėlyną skėtį
Ir užversiu duris į sakrališko būvio archyvą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-05-11 20:50:42
netektys, - lieka prisiminimų archyvai
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2010-05-11 20:09:54
viskas ruošiasi skęsti tyloje
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-11 19:34:26
nors eilės geros išplaukė...visada yra kas lieka :),,Nežinojau, kad batai tavieji išmokę kalbėti"...o batai iš tikro:kalba apie žmogų :)...labai patiko,griebia ir už pašaknų ir ryžtingu mostu: gyvensim!
Vartotojas (-a): AmberSea
Sukurta: 2010-05-11 08:21:23
Dvelkia ilgesiu, lūdesiu...
Ir man tai priminė atsisveikinimą su vaikyste...
Bet šiaip tai labai patiko:)
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-05-11 06:49:14
labai gražiai išspręstas paskutinis posmas :)
n.u.o.s.t.a.b.u!
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-10 23:11:20
Vis dar skaudanti netektis....
Liečiami daiktai - juos galima paslėpti į kamarą, į skladuką, net konteineriuką - supykus ar šimtaprocentinai įvertinus jų nereikalingumą, ale ką daryti su tuo "turtu", kuris dūšioj? Širdelės sandėliukų neturi, kur tiesiog taip lengvai užmirštama ir sudulka tai, kas neapčiuopiama, o tik jausmais ir prisiminimais matuojama.... Reik gal kitos gyvos dūšios? na kad kai ką su ja pasidalinti?