Nežinojau, kad batai tavieji išmokę kalbėti,
Sutaisyti daiktai vis dar šlovina buvusį magą,
Jie tikrai nesuvokia, kodėl aš nešu juos į klėtį,
Kodėl rankos sudrėkusios mano ir ilgesiu dreba.

O vaikystės žaisliukai dar viliasi ilgo buvimo,
Ir vaikaičių šėlionių šiltais judesiais apkabinus -
Tarsi ištaria sakinį vieną labai sunerimę,
Kad esi tu skaudus iškalbingos tylos atradimas.

Kam jaučiu tas kalbas, nors  nenoriu nei žodžio girdėti –
Pirmąsyk taip ilgam  tavo blizgios gitaros nutilo,
Joms išskleisiu nuo dulkių brezentinį mėlyną skėtį
Ir užversiu duris į sakrališko būvio archyvą.