* - Vidini, ar atsimeni? - paklausiau užmiršęs, kad jo čia LYG nėra. Būna gi taip ir, ačiū die, kad neretai. Tokie pasireiškimai privertė pamąsčius pripažinti, kad jeigu kažką jauti sieloje, vadinasi, iš tikrųjų taip yra; ji geriau žino ir mato, negu žmogaus akys. Ir reikia stebėtis, kad mes vis dar suabejojame savo dvasios kalba, jos informacija. Stengiuosi šitų nesusipratimų išvengti. Nesakau, kad lengva, bet kuomet, pavyzdžiui, varnas Golius siunčia žinią, kad „Kartena – didelis miestas, nes ten, kartu su savo atsiminimais, gyvena ir dirba daktarė Dalija Kiliesienė“, aš, žinoma, tikiu. Ir, beje, suradęs tokią progą, noriu daktarei pasakyti, kad TUOMET, kai ji žiūrėjusi pro Darbėnų ligoninės langą į atbėgančią dukrą, kad supintų jai kasas, Adomas taip pat buvo. Tai ar vertėjo parašyti: “Vos negrįžteliu, bet juk žinau, kad šalia manęs nieko nėra“.
     Taigi, atleisk, daktare, bet netiesa, kad jo ten nebuvo. Buvo ten jis. Beje, ne tik tuomet, bet ir dabar, kai rašei tą sakinuką, kurį cituoju, užrašęs kursyvu. Ir jis dar daug kartų ateis, o mano šie žodžiai irgi nenurašyti nuo lubų. Taip, aš ir pats neretai apie esamus dalykus pasakau, kad, girdi, jų nėra.  Atrodytų, kad kelionės karieta turėjusios atpratinti nuo taip sakomos neteisybės, kuri man labai akivaizdi, bet senieji įpratimai gajūs ir savaime jie neišnyksta. Sunkus darbas atsikratyti per amžių amžius įsiėdusio kraujuje įpratimo pripažinti žmogų čia esant tik tuomet, kai ji net fotoaparatas gali užfiksuoti. Jeigu daktarė  tuomet būtų mačiusi dukrą pro karietos langą, manau, kad jos sakinuką skaitytume kitaip – bent taip: “Vos negrįžteliu, bet juk žinau, kad šalia manę LYG nieko nėra“.
     Kai  kun. Aleksandras Burba barė, kad nemoku žegnotis, man tai buvo ...  na, trūksta žodžio ar žodžių, kad galėčiau pasakyti. Tačiau tokia žinia karietoje, kad kun. Aleksandras  Burba, vos pradėjęs keturiasdešimt penktuosius mirė beveik  prieš 100 metu, nebuvo įmanoma. Karietoje jis jaunas, gyvybingas kaip prieš tuos šimtą. Jį mačiau, girdėjau, o kai barė, priekaištavo, kad nemokų persižegnot, irgi tylėjau - esą, žegnojuosi tuščiais žodžiais, juose nėra nei Dievo Tėvo, nei Sūnaus, nei Šventosios Dvasios.
     - Vidini, ar atsimeni? - dar paklausiau, bet jau gerai jausdamas, kad jis šalia. Suvokiau, kad ne daugiau gali pasakyti, ką pats žinau, nes vis dėlto man, o ne jam kažkaip kitaip žegnotis reikėjo mokytis. Tuomet ir jam, ir kitiems labai rūpėjo sužinoti, ką žegnodamasis darau ne taip.  Per trumpą laiką po kelis kartus persižegnojau prieš Tomą Vaisietą, Amerikos lietuvę Juliją Sinkis ir Vidinį, tačiau nė vienas jų negalėjo pasakyti, kad žegnojuosi ne taip, kaip reikėtų ar kitaip, kaip jie. Bet negalima buvo netikėti kunigo Aleksandro Burbos žodžiais. Ir man atrodė, kad išvažiavus pro  Aušros Vartus  nieko tiek daug karietoje nebuvo, kaip jo, bet  buvimas  irgi kitoks – žinai, kad yra, bet akys nemato ir net Vidiniui negaliu pasakyti, nes lengviau mane pavadinti kvailiu, negu patikėti mano jausena. Tokiu būti nesinorėjo, nes vis tik taip atsitikę taip, kad karietos vežėju prireikė būti man. Greitai atsirado karietos dienoraštis ir pirmi jo užrašai. Smagu buvo užrašyti karietai pasakytus gerus žodžius ir galvoti apie žmones, kurie juos sakė. Pavyzdžiui, kad ir apie I. Sėliukaitę:
     „Dar neseniai, rašydama savo pavardę, Irena ją rašė be taškelio ant pirmosios „e“  ir skaitydavo – Seliukaitė. Dabar abi raidės su taškeliais - Sėliukaitė. Koks  mažas tas taškelis. Kitos ausys gal pavardės tarsenoje neišgirs skirtumų - SEliukaitė ar SĖliukaitė. Tačiau kaip labai reikalingas tas mažytis taškelis ant pirmosios „ė“. Ne dėl tarsenos, o  todėl, kad jis paliudija, jog  šiaurės Lietuvoje kitados gyveno sėlių gentis. Tas mažas taškelis  ant „ė“ lyg ant žemės mažas kryželis priminimui tokios būties. Net ne gramatika, o praeitis, gimtosios žemės praeitis priminė, kaip iš tikrųjų reikia tarti ir rašyti  pavardę – SĖLIUKAITĖ. Todėl būtų nuostabu, kad ir radijo karieta, tas mažas molio gabalėlis primintų, kaip reikia žmogui pragyventi mažytį  mažytį jo gyvenimą“.
     Parašiau, prisimenu, ir persižegnojau, bet šį kartą taip džiugiai, kad neiškart supratau, jog  persižegnojau irgi kitaip – sukeisdamas žegnonės žodžius: VARDAN ŠVENTOSIOS DVASIOS, ir DIEVO TĖVO, ir SŪNAUS. Amen. Žiūrėjau nuostabos išplėstomis akimis, nežinodamas kas atsitiko,  bet buvo taip gera, kad ryžtingai prie parašyto tekstuko vienu atokvėpiu pridėjau dar kelis sakinius:        
„VAŽIUOSIME. Ne mes tai kiti. Kol dar turime tikinčių žmonių, kad gėlė žydi ne sau, kad žvaigždė šviečia ne sau, tol šis pasaulis dar Dievo rankose. Todėl ir radijo karieta tegu bus lyg mažas gabalėlis molio, iš kurio lipdant tai viena, tai kitą žmogaus figūrėlę, staiga atsimintume dėl kokio žmogaus Dievas kūrė pasaulį.
      Ir dabar abejoju ar teisingai suvokiu priežastį dėl atsiradusios sieloje šviesos, to palengvėjimo, bet nemanau, kad galėjęs ką nors įžeisti, kai žegnojuosi pirmiausiai įvardindamas Šventąją Dvasią. Visi trys- ir Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia“- yra vieningi, yra vienoje Švenčiausioje Trejybėje, bet manau, jog jiems labai norėjosi, kad, atėjus į karietą, žmogus nesunkiai suvoktų jos dvasingumo pradą – antai, pažiūrėjus kokia ji neišvaizdi, bet – dėmesio! – kokios platybės atsiveria dvasiai įėjus į  jos vidų. Dabar jau apie tai galiu pakalbėti nemenkai, bet tuomet man irgi dar reikėjo išmokti persižegnoti.
    Sunkiai, neiškart, net išbartas kun. Aleksandro Burbos, bet vis tik pavyko ir persižegnoti pagal karietos vidujinę sandarą. Tai kartu buvo ta diena, kai sieloje uždainavau:

          Stebis, stebis nemunėliai -
          Kas gi čia yra?
          Trepsi žirgo kanopulės -
          Girgžda karieta.

     Ir štai priedainis, o prie jo ne tik Julija Sinkis, Tomas Vaisieta su Vidinis, bet ir kunigas Aleksandras Burba.  
                    
                       Oi, parvešim šimtą metų
                       Mūs šalelės mylimos,
                       Šimtą metų, šimtą metų,  
                       Visą amžių Lietuvos.

     Man nesunku buvo paskaičiuoti, kad tas „šimtas“ teprasideda nuo 1894-jų. Asmeniškai gi maniau kitaip- jog  tikriausiai teksią nuvažiuoti giliai į praeitį ir prireiks karietą stabdyti net ir prie karaliaus Mindaugo pilių. O čia tik 100 metų. Net gėda per tokius Atlantus skristi ar plaukti, bet dainuoti buvo gera ir iš dainos žodžių nemėčiau.
          Senis švilpina botagą
          Timpsi vadeles,
          Dantyse pypkutė dega,
          Pusto liepsneles

                       Oi parvešim šimtą metų
                       Mūs šalelės  mylimos,-

     Atkaklus buvo priedainis, bet manęs tai neliūdino:

          Trepsi žirgo kanopulės
          Girgžda karieta -
          Ar vežėjau pasigėrei,
          Ar širdis jauna.