Saulė tekėjo
spanguolių skruostais.
Stiklo rutuliukai
ritosi smilgom.
Žmogaus kaulo klavišai
gyvenimą grojo.
Drambliai ėjo, ėjo
taip staiga
ir nuėjo.
Žaliąja arbata
pildėsi vazos ant stalo.
Lijo kaštonais,
auksinėmis saulėm.
Ir tau akyse,
paslaptingai ėmė ir temo.
Vaikystė tankais, drakonais
ir fėjom...
...išėjom.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-05-09 13:16:10
Ir aš stabtelėjau , užkliuvusi už dramblių:) Paskui pagalvojau, kad dramblių statulėlės laimę neša, taigi galima rasti kažkokį pateisinimą. Tik gal tą eilutę vis tiek reikėtų kiek pertvarkyti, nes tas ėjo-nuėjo kažkaip buitiškai, gal net kiek komiškai skamba.
Šiap jau randu grožio, jaučiu nuotaiką, bet pati išraiška dar tobulintina, nes labai akcentuoti daiktavardžiai ( kiekvienos eilutės pražioje pirmas arba antras žodis yra daiktavardis) kuria monotoniją.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2010-05-08 23:21:23
o man tas išėjimas ant dramblių... vaikystės nostalgija pakvipo
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-08 22:54:29
Viskas čia labai čiki, man tikrai patiko. Bet tie drambliai kiek nesipaišo prie bendro konteksto. Kita vertus kūrinys vadinasi /išėjom/... Nors aš gal ko nesupratau, tai atsiprašau. :)