Pauostyk - vėjas kvepia žirginiais.
Nektaras plūsta per laukus kaip upė.
Pasiklausyk, kaip vakarais ramiais
Jausmus išblėsusius įaudrina lakštutė.
Ir pamatuosi, kiek dar gyvasties
Priimti geba tavo drungnas kraujas -
Širdis užsnūs ar jautriai sutvaskės,
Kiekvieną pojūtį priėmusi kaip naują?
Gal dar pravėrė nuostaba akis,
Gal lašas karštas sudrėkino skruostą?
O gal per rūpesčius giesmių nebegirdi,
Nebe nektarą - žvakių vašką uostai?
Tad atsipeikėk, nes tave kviečiu
Pabūt pašėlusio pavasario svečiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-10 10:06:45
Kaip nuostabu- tegul gyvena pavasaris mumyse iki pat paskutinio atodūsio, ech :) pasiimu į mėgstamiausius- turėtų suveikti, kad pavasaris ateitų ir į mano kiemą :)
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-09 08:09:08
Į tokį nuoširdų kvietimą negali neatsiliepti.
Vartotojas (-a): svetimaD
Sukurta: 2010-05-08 16:57:45
...taip ir jaučiu pavasario gaivą ,kurią norisi kartoti ir kartoti...Sėkmės toliau kuriant , ir su Jūsų leidimu priglausiu šį kūrinį....
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-05-08 16:26:14
Puiku. Imu į mėgstamiausius.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-05-08 16:13:15
Geras sonetas.Ir kvietimas gražus,kurį nepriimti negalima-ačiū.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-08 15:32:47
Gražu, kvietimą priimu :)
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-05-08 15:04:13
Taip ir noris uždainuot:
Sode lakštutė maža
Žydinčių vyšnių pavėsy
Savo skambiąja daina
Amžiną meilę žadėjo...
Sąžinės tu neturi,
Nėra širdies tau krūtinėj.
Jei vieną kartą supykęs
Tu man atleist negalėjai.