Pauostyk - vėjas kvepia žirginiais.
Nektaras plūsta per laukus kaip upė.
Pasiklausyk, kaip vakarais ramiais
Jausmus išblėsusius įaudrina lakštutė.

Ir pamatuosi, kiek dar gyvasties
Priimti geba tavo drungnas kraujas -
Širdis užsnūs ar jautriai sutvaskės,
Kiekvieną pojūtį priėmusi kaip naują?

Gal dar pravėrė nuostaba akis,
Gal lašas karštas sudrėkino skruostą?
O gal per rūpesčius giesmių nebegirdi,
Nebe nektarą - žvakių vašką uostai?

Tad atsipeikėk, nes tave kviečiu
Pabūt pašėlusio pavasario svečiu.