Ašaros...
Nebedalinsiu jų aš niekam,
Tai deimantai išgryninti širdies,
Tik liūdna pagaliau suprasti,
Gyvenime neturi jie vertės.
Susupsiu jas į ryto aušrą
Ir leisiu sublizgėt tik naktyje,
O brėkštant rytui gal papuošiu,
Pražydusį svajonės žiedą...
Išsaugotą vienatvės tyloje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-05-09 16:39:28
Pasvarstymai, asmeninės filosofijos, naudojate ganėtinai įprastus sugretinimus: ašaros-deimantai. Siūlyčiau pažvelgti kitu kampu į tą patį.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-05-08 15:22:03
Užtenka vieno žodžio - puiku.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-08 14:15:47
Aha, man irgi šita vieta... Kad ašaros, tai deimantai išgryninti širdies... Liūdnas. Tikra vienatvė.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-05-08 12:20:06
...vienatvė, kokia ji geliančiai skaudi, kas mes butume be svajonės?Ašaros, jos išgrynintos ir aušroje tartum deimantai, brangios nors geliančiai skaudžios.Tyla ir vienatvė, tai skaudu, bet kuriančiam - palaima...sėkmės Jums.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-05-08 12:11:25
kokios puikios ir prasmingos mintys, kokie gilūs norai, koks gražus eilėraštis...