Sudyla sparnai nuo skubėjimo,
ir kojos, lyg skulptoriaus molis,
pakelti vienái jau per sunkios,
tad išskleidžiu sielą
prieš pirmąjį sutiktą
grožį pasaulio keistumo –
devynias aušras alpsta mintys
ir į įsčias pavasario gula,
kad užgimčiau žydėjimu
pumpuruos,
kur gyvenimai bunda –
žįsti pieną baltų debesų,
krist lietum į prinokusią žolę,
ir klausytis tyliai,
medumi suvilgius lūpas,
kaip dangus užsimerkia,
laumžirgių karuselėse
vėją įsupęs...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): svetimaD
Sukurta: 2010-05-06 00:01:18
nepaprastai gaivu....patiko
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-05 23:25:30
Kokie kvapai užgimusio žydėjimo.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-05-05 21:57:56
sužavėjo, pakerėjo, užėmė :)
Anonimas
Sukurta: 2010-05-05 21:49:00
nuostabus eilėraštis...
Anonimas
Sukurta: 2010-05-05 21:39:46
Prinokę vaizdiniai. Gražu, vaisku ir miela:-)