Sudyla sparnai nuo skubėjimo,
ir kojos, lyg skulptoriaus molis,
pakelti vienái jau per sunkios,
tad išskleidžiu sielą
prieš pirmąjį sutiktą
grožį pasaulio keistumo –
devynias aušras alpsta mintys
ir į įsčias pavasario gula,
kad užgimčiau žydėjimu
pumpuruos,
kur gyvenimai bunda –
žįsti pieną baltų debesų,
krist lietum į prinokusią žolę,
ir klausytis tyliai,
medumi suvilgius lūpas,
kaip dangus užsimerkia,
laumžirgių karuselėse
vėją įsupęs...