Kai dangūs prakiurę
Rauda liepsnojančios saulės srautais.
Stiklinės akys į žydrumą žiūri,
Vėl patikėję ryto pažadais.
Žiūri ir krūtinėj širdis,
Žiūri - nemato, girdi tik skausmą.
Plazda angelo delne viltis,
Paslėpus gilią vėjo raudą.
Liūdi ir naktys pravirkę,
Po vakaro pirmom žvaigždėm.
Pėdos jų dingo,
Po seno laivo alyvos dėmėm.
Sraunios upės vien teka -
Nebijo palikti manęs nendrių krante.
Savo pasakas tolyn vandeniu neša
Nuo mano mirštančių svajų skverne.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-05-05 16:40:29
Šis man geresnis už Tavo ankstesnįjį. Savita pirmos strofos gamta. Antroje nuotaikas reiški gan girdėtais, nutrintais įvaizdžiais: krūtinė, širdis, skausmas, viltis, angelas. Patarčiau ieškot kažko savitesnio.
Ir , jei nori rašyti rimuotus eil., daugiau dėmesio skirk rimavimui. Tie patys linksniai ar tos pačios veiksmažodžių formos rodo autoriaus neišradingumą. Paieškok savo skaitinių vadovėly, ar rasi , kad poetas rimuotų srautais-pažadais, širdis-viltis, žvaigždėm-dėmėm?