Vilkdagiais apžėlę supasi nakty,
Prie užtemusių takų, rasotų pėdų
Budi keleivių dulkėse, o gal rūsy
Auksaspalviai duonos trupiniai.

Miežio grūdą sunkiai kėlė
Suaižejusi juoda pluta,
Vargiai tęžo, nyko
Ir lietaus šlapių glamonių paliesta.

Siūlais pervėrė staiga
Adatinėm kojom bedirbąs
Tik juodos našlės šešėlis,
Sakytum tik dėmė, gal mirtina.

Sudrebino javų melsvas paklodes
Juoko pliūpsnis iš kaimiškų trobų.
Rodos, numušė ir žvaigždę,kuri kelią rodė
Iki pat kūdros sūpuojamų krantų.

Apvirto ir laivas nuneštas bangos,
O gal ir lelijos lapas coliukei
Toks menkas vien jai,
Per mažas vęjo pėdoms.

Tai lyg nieko nebuvo,
Jo žirgas tai oras,
Jo kliūtis tai aš.
Ir tai ne melas, tik genamas noras

Sugrįžti į pienių ganyklas. Gal ras
Apsvaigę ne bitės žiedų debesy.
Jei nori nupinsiu vainiką žalią geltoną
Su rūtos kasa. Beje, kur tu esi?

Matau tik veidą raudoną
Ne tavo, tik saulės diską skliautuos.
Matau ir jį, tą mažą grūdelį
Pjovėjų glėbiuos.