Kai sutemoje išnyksta tavo akys,
Kai tyla lūpas tvirtai suklijuoja,
Paskęstu vienatvėj kaip vilkas,
Uodžiu tik mirtimi dvokiantį orą.
Kai ašara skruostu nubėga,
Nežinau - džiaugsmo ar apmaudo,
Kai nežinau kodėl, bet kvėpuoju -
Laikas atėjo, laikas prabėgo..
Kai pilkas palieki, gal juodas,
Kai nuskandint save tuštumoje geidi,
Užsidedi prieš žmones linksmą kaukę
Ir su neapykanta gyvenimą žaidi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-05-04 15:16:58
lyriškas,nuoširdus.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-05-04 14:14:01
Uodžiu tik mirtimi dvokiantį orą. (tikrai perdedi, tikrai nejauti mirties kvapo, per daug seklus eilėraštis, nedramatizuok, nejauti nei kvapo mirties, nei mirties pastoviai. ne žydas fašistų stovykloje. per 20 sekundžių sriegių neišsriegsi, vamzdis prie smilkinio, ir viskas tokioje padėtyje nuo ryto iki miego, ir rūgščiai kartus dvokas ore – taip smirdi deginama mėsa, pelenai ore leidžias lyg snaigutės.)
o kūrinys nuoširdus, bet didelė grėsmė jam peraugti į asmeninį dienoraštinį, nėr dar jame brandžios filosofinės minties, ant ribos balansuoja, bet nuoširdus, be iškalbingos literatūrinės kaukės.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-04 11:29:34
pamakalavai po tą dvoksmą su neapykanta ir kaukė nepadėjo.
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-05-04 11:01:54
Labai melodingas tekstas. Galbūt mintys jame nėra itin naujos ar originalios, tačiau pateikimas neerzinantis ir dainai labai tiktų.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2010-05-04 07:19:27
tekstas dainingas, jausmingas.