Krištolo lašai

Skaisti, kaip krištolas nukrito ašara,
Kurios net saulės spindulys pagaut nespėjo.
Tik neišgerta taurė vyno,
Tylumoje vos suskambėjo.
Kodėl šiandien, kodėl ne vakar,
Laiško eilutės skamba ausyse.
Nejaugi nematysiu niekad,
Nueinančio mūsų siaurąja gatvele.
Nejaugi bučiniai karšti, nedegins mano lūpų,
Jis nekvėpuos į veidą man.
Nejau, kaip ledo gabaliukas,
Ištirps iš mano atminties visam.
Žinau, kad laikas visagalis,
Paslėps praėjusius jausmus.
Kas sustabdyt šiandieną gali,
Tas ašaras, lyg krištolo lašus.
Ertis

2010-05-03 11:02:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vynas

Sukurta: 2010-05-03 20:40:29

Truputį nejauku skaityti, tarsi svetimą laišką. Aprašyta nuosekliai, nesiblaškant. Tai pliusas. :)

Anonimas

Sukurta: 2010-05-03 16:19:32

Yra klišių, atgyventų įvaizdžių (neišgerta vyno taurė; ašara kaip krištolas; laikas visagalis;deginantys bučiniai). Raiška labai silpna. Per emocinga.
Perkeliu į Jausmus.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-05-03 14:47:42

...kad taip visi surinktų tas krikštolo ašaras :)...tas vandenynas paskandintų visą Žemę...visa laimė, kad laikas tikrai džiovina :)...gražiai apie išsiskyrimą

Vartotojas (-a): Maja

Sukurta: 2010-05-03 13:24:54

Jausmai. Tyri, jautrūs... meilė niekada nesibaigia.
"Kam per mažai atleista, tas per menkai myli". Šventasis Raštas.

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2010-05-03 11:27:09

apie turinį – citatos iš teksto: Skaisti, kaip krištolas nukrito ašara,
Kurios net saulės spindulys pagaut nespėjo.
------Nejaugi bučiniai karšti, nedegins mano lūpų,
Jis nekvėpuos į veidą man.
------Žinau, kad laikas visagalis, Paslėps praėjusius jausmus.
------(citatų pabaiga) -- tai gi, jei laikas visagalis, tai ašara nenukrito net saulės spindulio nesugauta, juk kalbantysis kalba po saule, po kuria ir kuri yra laikas (ta eilutė skamba tuščiai lyriškai - pati mintis prieštaroje), ir paslėps laikas tai lūpas, kaip ir kaulus, plaukus, kraują, plazmą, tačiau jausmai lyriniame herojuje yra tokie, kokie aprašyti... ir net jei laikas kūną vėl vers į dulkę, o jau sąmoningumo sukaupta informacija – jausmai, mintys, santykis į būtį – lieka su herojumi, juos išgyvenančiu, jaučiančiu, įvardinančiu sau, idant nieko žmogus (jos siela) nepasiims su savimi, kai apleis fizinį kūną, tik jausmus kuriuos jaučia širdyje ir įvardina protu... jei sąmonė bus nubudusi.
tai tiek prieštarų kūrinio turinyje, filosofiniu – mintiniu atžvilgiu; na, o apie teksto raišką: gan banalūs (reiškia dažnai poezijoje naudojami) literatūriniai įvaizdžiai, sakyčiau aprašinėjimas – dienoraštinio pobūdžio tekstas.