Skaisti, kaip krištolas nukrito ašara,
Kurios net saulės spindulys pagaut nespėjo.
Tik neišgerta taurė vyno,
Tylumoje vos suskambėjo.
Kodėl šiandien, kodėl ne vakar,
Laiško eilutės skamba ausyse.
Nejaugi nematysiu niekad,
Nueinančio mūsų siaurąja gatvele.
Nejaugi bučiniai karšti, nedegins mano lūpų,
Jis nekvėpuos į veidą man.
Nejau, kaip ledo gabaliukas,
Ištirps iš mano atminties visam.
Žinau, kad laikas visagalis,
Paslėps praėjusius jausmus.
Kas sustabdyt šiandieną gali,
Tas ašaras, lyg krištolo lašus.