Neišlaukei, širdis nepražydo,
Džiūvo pumpuras blyškiai raudonas,
Matavaisi karščiuojantį vidų,
Neprilipo. Vėl gaudei deguonį.
O žydėjimas krito į žemę
Ir į žiedlapius tilpo likimas.
Baltas pradas, juoduojantis amen
Kaip mirtis kad užklumpa negimus.
Vėjo draiskalus naktys kedeno,
Be dejonės jokios lūpos vėrės,
Springo žodis, o laikas kaleno,
Ligi dugno savęs neišgėrei.
Nesuspėjai, numirusią širdį
Į gyvenimo molį įmynei,
Ir kontrolinis šūvis pakirto
Pačiame nevilties tankumyne.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-03 23:53:56
Toks truputį šiurpulingas, bet man labai patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-03 16:21:49
Vėjo draiskalus naktys kedeno - labai.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2010-05-03 15:20:38
Taip.Žodžiai ,kuriuos aš turėjau parašyti savo amžinan atilsiui iškeliavusiam vyrui.....
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-03 15:01:47
...tikras neišlaukimas...ir neperaugimas į nemirštamumą...tiksliai apsakyta
Vartotojas (-a): AmberSea
Sukurta: 2010-05-03 13:54:29
Vaizdingas, ir skaitosi lengvai, prasmingas.
Man patiko:)
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-05-03 13:21:03
Kaip gaiviai suskambėjo... nors eilėraštis apie širdį veriantį žydėjimą. Labai patiko įvaizdžiai.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-03 09:39:20
"Neišlaukei, širdis nepražydo."
Labai teisingai pasakyta.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-03 09:07:23
Patiko... ypatingai toks lengvas eilėraščio skambėjimas, nors kalbama apie skaudžius dalykus... Skaitai ir lyg supiesi... :)