Neišlaukei, širdis nepražydo,
Džiūvo pumpuras blyškiai raudonas,
Matavaisi karščiuojantį vidų,
Neprilipo. Vėl gaudei deguonį.

O žydėjimas krito į žemę
Ir į žiedlapius tilpo likimas.
Baltas pradas, juoduojantis amen
Kaip mirtis kad užklumpa negimus.

Vėjo draiskalus naktys kedeno,
Be dejonės jokios lūpos vėrės,
Springo žodis, o laikas kaleno,
Ligi dugno savęs neišgėrei.

Nesuspėjai, numirusią širdį
Į gyvenimo molį įmynei,
Ir  kontrolinis šūvis pakirto
Pačiame nevilties tankumyne.