Rytas. Ankstus.
Rūkas dar kybo palaukėm,
Laukia saulės piemenės.
O tu stovi ir žiūri
Į paskendusį sodą...
Rasos lašas nukrinta
Į tavo raudonus plaukus,
Nukrinta nuo lapo,
Sujudinto vėjo dainos.
Paliečia tavo odą
Akimirkos šlapia glamonė.
O tu sulėtink vaizdą
Ir pažiūrėk, kaip krinta kitas lašas,
Kaip skuba sudužti
Prie tavo virpančių kojų.
Sustabdyk laiką,
Kaip jis sustoja,
Kai sutinki mylimo žmogaus akis -
Tegul viskas išnyksta,
Telieka tik lašas prieš tavo sustingusį žvilgsnį.
Žiūrėk, kaip jis ardo skubantį laiką,
Kaip jis nejuda arba tai daro nesuvokiamai lėtai.
Žiūrėk ir pamatysi,
Kaip žaidžia saulė sava ugnimi
Skaidriam tyrumo kūne.
Žiūrėk, kaip tolygiai pakeičia savo formą -
Tampa visai nepanašus į nupieštą lape.
Ar suvoki? Jis laužo stereotipus,
Jis žaidžia savimi, žaidžia priešais tave!
Jo lengvas tyrumas, trapumas gėlos -
Jis vilioja laumes.
Neatitrauk žvilgsnio ir tave užburs
Tas mažytis tiltas ištiestas į tavo veidą -
Tas mažas gabalėlis juostos,
Atkirptas iš dangaus. Vaivorykštė.
Ar gali patikėt? Juk tai tik akimirka,
Apsupta tylos blankumo
Ir paženklinta stojusio laiko.
O dabar paleisk jį, tegul krinta.
Ne, tu ištiesei ranką -
Nepakenčiamai lėtai, konvulsiškai.
Paleidai lašą, ir tai, ką regėjai
Hipnozėj, akimirkos transe,
Pavirto vos matomu žybsniu nuo saulės.
Bet palietė pirštas stebuklingą lašą
Ir vėl viskas ištirpo -
Likai tik tu ir trapi būtis.
Jis neįtikėtinai siūbuoja,
Tarsi nežinodamas, kur dėtis.
Įsivaizduok, kaip sulėtintą filmo kadrą -
Vėžliškai nuropoja savo šlapumu
Rasos lašas pirštu,
Ir paliečia tavo pulsuojantį delną.
Čia nedvejoja, rieda tolyn gyvenimo linija.
Pajausk, kaip užčiuopia tavo likimą,
Savo tirpstančia būtim paliečia tavąją.
Ar nesuspurdo širdis? Rodos, kad taip.
Lašas nušoko nuo delno
Išsigandęs tavojo pulso.
Atrodo, tu pametei dalį savęs,
Lašas išnyko rūko krisluos.
Bet žinok, kad tai buvo jo gyvenimas,
Įprasta vaga.
Nesistenk, neieškok to,
Nes tavo gyvenimas - milijonai akimirkų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-05-03 17:46:23
o jė, jūs gražiau parašėte, nei skaitytojas pasivadinęs nemune slapyvardžiu, autoriau AmberSea, tie raudoni plaukai, lyg raudoni rudens lapai rudenio miglų tyloje, paukščiai išskridę, ir stojantis laikas - tyla, ne kaip fotonuotrauka, kur net. bet matote, vis tik dar atsirado vienas skaitytojas, kuris ryškina šią akimirką iš jūsų minčių etiudų, gal pabandykite save haiku rakte? (nėra tokio lietuviško haiku, haiku yra sustabdyta akimirka, kuri skleidžia nuotaiką ir įtraukia į tą nuotaiką skaitytoją, per vaizdą - gamtovaizdį.) tikrai nebloga akimirka toje vietoje, jei net du skaitytojai iš viso teksto kiek čia prirašėte, pastebėjo tik tą. (na aš nežinau iki pabaigos neperskaičiau, gal dar koks perliukas yra.)
Vartotojas (-a): nemune
Sukurta: 2010-05-03 16:33:29
taip, čia kaip sunkiai fokusuojančiame pagedusiame fotoobjektyve. Na sufokusavo raudonus plaukus, kažkas išryškėja, kažkas nublaksta, išsilieja, o mygtuką vis sunku nuspausti - toks išsitęsęs mirksnis, savotiškai lietuviškas haiku (gal net truputį žemaitiškas). Ne momento impulsas ar nuotaika, bet ištįsęs akimirkos vyksmas - kol lašas nukrenta. Ir pabaiga graži: na, bus tų lašų ir raudonų plaukų...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-05-03 14:34:41
P.S.
Ruduo nukrito į plaukus, ta akimirka sustojo, nes plaukai raudoni...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-05-03 14:33:01
sustabdyti akimirką – haiku; šitos (tarkim - akimirkos kabutėse) neperskaičiau iki pabaigos; iki pusės įveikiau, laikydama dėmesį, o sustabdyta akimirka (gražus) Rasos lašas nukrinta
Į tavo raudonus plaukus,; tik ne lašas rasos, o //rudenio lapas į tavo raudonus plaukus – rūkas virš sodo nutilo...//
yra akimirka ten, bet teksto iki pabaigos neperskaičiau (jame nėra akimirkos, jis – proza; nėra tokia įdomi, kad skaityt iki pabaigos, neišlaiko dėmesio tekstas, bent jau man taip.)
Vartotojas (-a): nemune
Sukurta: 2010-05-03 13:28:49
man patiko sudalijimas eilutėmis – tarsi autorius valdytų laiko tėkmę. Rodos kūriniu valdomas laikas: sustabdomas, leidžiama jam tekėti tai greičiau, tai lėčiau. Duodama tam tikra laiko atkarpa lašelio „apžiūrai" ir pamąstymams. Nebūtų eilučių, tas įspūdis būtų blankesnis. Gaivu, trapu, paprasta. Ačiū
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-05-03 13:17:48
Ak kaip man tai artima. Kai pastebi menkiausią akimirkos grožį, gyvenimas regis įgyja prasmę.
Vartotojas (-a): AmberSea
Sukurta: 2010-05-03 11:56:30
Ačiū.Pasistengsiu
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-05-03 10:22:22
Kai tekstas įdėtas į Prozą (pabrėžiu, Minčių etiudai yra Prozos skyrelio dalis), jis turi būti nesuskaidytas eilutėmis. bent jau nesuskaidytas visas tekstas. Ką norėt tuo pasakyti? Skaityti daug sunkiau. Jeigu netelpat į jokius rėmus, nedėkit į Minčių etiudus, čia ne stalčius, kur viską galima kišti. Įsidėkit į Dienoraštinį įrašą.
Sutvarkiau skyrybą. Buvo viena teksto rinkimo klaida - vietomis supainiotos raidelės. Tritaškis susideda iš trijų taškų, ne dviejų. Tarpas dedamas ne tik prieš brūkšnį, bet ir po jo.
Kai tekstas taip suskaidytas, sunku pagauti mintį. Bent man, prozininkei. Nors man patiko pabaiga, pats paskutinis sakinys.
Mintys nėra blogos, išraiška taip pat ne. Tiesiog nereikia dėti bet kur. Ir įsiminti - proza nesuskirstyta eilutėmis.