Rytas. Ankstus.
Rūkas dar kybo palaukėm,
Laukia saulės piemenės.
O tu stovi ir žiūri
Į paskendusį sodą...
  Rasos lašas nukrinta
Į tavo raudonus plaukus,
Nukrinta nuo lapo,
Sujudinto vėjo dainos.
Paliečia tavo odą
Akimirkos šlapia glamonė.
  O tu sulėtink vaizdą
Ir pažiūrėk, kaip krinta kitas lašas,
Kaip skuba sudužti
Prie tavo virpančių kojų.
Sustabdyk laiką,
Kaip jis sustoja,
Kai sutinki mylimo žmogaus akis -
Tegul viskas išnyksta,
Telieka tik lašas prieš tavo sustingusį žvilgsnį.
  Žiūrėk, kaip jis ardo skubantį laiką,
Kaip jis nejuda arba tai daro nesuvokiamai lėtai.
Žiūrėk ir pamatysi,
Kaip žaidžia saulė sava ugnimi
Skaidriam tyrumo kūne.
Žiūrėk, kaip tolygiai pakeičia savo formą -
Tampa visai nepanašus į nupieštą lape.
  Ar suvoki? Jis laužo stereotipus,
Jis žaidžia savimi, žaidžia priešais tave!
Jo lengvas tyrumas, trapumas gėlos -
Jis vilioja laumes.
Neatitrauk žvilgsnio ir tave užburs
Tas mažytis tiltas ištiestas į tavo veidą -
Tas mažas gabalėlis juostos,
Atkirptas iš dangaus. Vaivorykštė.
  Ar gali patikėt? Juk tai tik akimirka,
Apsupta tylos blankumo
Ir paženklinta stojusio laiko.
O dabar paleisk jį, tegul krinta.
  Ne, tu ištiesei ranką -
Nepakenčiamai lėtai, konvulsiškai.
Paleidai lašą, ir tai, ką regėjai
Hipnozėj, akimirkos transe,
Pavirto vos matomu žybsniu nuo saulės.
  Bet palietė pirštas stebuklingą lašą
Ir vėl viskas ištirpo -
Likai tik tu ir trapi būtis.
  Jis neįtikėtinai siūbuoja,
Tarsi nežinodamas, kur dėtis.
  Įsivaizduok, kaip sulėtintą filmo kadrą -
Vėžliškai nuropoja savo šlapumu
Rasos lašas pirštu,
Ir paliečia tavo pulsuojantį delną.
Čia nedvejoja, rieda tolyn gyvenimo linija.
Pajausk, kaip  užčiuopia tavo likimą,
Savo tirpstančia būtim paliečia tavąją.
Ar nesuspurdo širdis? Rodos, kad taip.
Lašas nušoko nuo delno
Išsigandęs tavojo pulso.
  Atrodo, tu pametei dalį savęs,
Lašas išnyko rūko krisluos.
Bet žinok, kad tai buvo jo gyvenimas,
Įprasta vaga.
Nesistenk, neieškok to,
Nes tavo gyvenimas - milijonai akimirkų.