Užaugęs vaikas rieda iš rieškučių
Tarsi nunokęs žirnis ar pupa.
Sugirgžda vyriai ir priverčia krūpčiot -
Juk sergant ilgesiu gali daryt bet ką -
Skalauti rūbą, ruošti valgį, melstis,
Ar iš svajų nuklysti į sapnus,
Vis tiek tikėsies, kad klajūnai belsis,
Galop sugrįžę į gimtus namus.
Jau pasiruošė ašaroti akys,
Apsikabinti veriasi glėbys,
Jau lūpos vardą išgodotą sakė,
Bet koks atoslūgis - juk čia ne ji, ne jis...
Gilus atodūsis ir ašara per skruostą.
Vėl ilgesys, vėl kasdienos darbai.
Iki mirties tikėtis nepabosta,
Kad mena ankštį tie, ką čiūčiavai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-01 23:58:47
Nežinau, ar tai visiems tokios mintys, kad liejasi puikios eilės, diena tokia ar ką... Bet tai tikrai gražu. Kita vertus, jūsų esu gerbėjas ir eilės visuomet puikios.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2010-05-01 17:26:58
Išaižyta labai gražiai, netikėtai ir užbaigta labai jautriai:
„Iki mirties tikėtis nepabosta,
Kad mena ankštį tie, ką čiūčiavai.“
Gal mano aukštaitiška tarmė kalta, bet 9 eilutę sau susidėlioju taip: Pasiruošė jau ašaroti akys...
Anonimas
Sukurta: 2010-05-01 15:16:30
Pats gyvenimas atėjo į eilėraštį - motinos dalia laukimas
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-05-01 15:06:24
Mena, Nijolena..Mena... kartais gal rečiau įrieda į laukiančias rankas, bet mena :)
juk Jūs, menat :)
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-01 14:56:31
Derlinga ankštis visada sulaukia pabiručių. :)
Ačiū už tokį šiltą eiliuką.