Užaugęs vaikas rieda iš rieškučių
Tarsi nunokęs žirnis ar pupa.
Sugirgžda vyriai ir priverčia krūpčiot -
Juk sergant ilgesiu gali daryt bet ką -
Skalauti rūbą, ruošti valgį, melstis,
Ar iš svajų nuklysti į sapnus,
Vis tiek tikėsies, kad klajūnai belsis,
Galop sugrįžę į gimtus namus.
Jau pasiruošė ašaroti akys,
Apsikabinti veriasi glėbys,
Jau lūpos vardą išgodotą sakė,
Bet koks atoslūgis - juk čia ne ji, ne jis...
Gilus atodūsis ir ašara per skruostą.
Vėl ilgesys, vėl kasdienos darbai.
Iki mirties tikėtis nepabosta,
Kad mena ankštį tie, ką čiūčiavai.