taip, tuo žmogus nuo gyvūno ir skiriasi. (nors nežinau, gali būti kad ir gyvūnas sugeba sukurti žiemos būseną, jauseną, iš vaizduotinės (nuo žodžio vaizduotė) atminties ištraukti. na kaip melodiją prisimeni, tai veikia muzikinė atmintis.) ačiū Gaiva. (gyvūnas neturi tokių galimybių, todėl ir dauginasi ne ištisus metus, o lokiai žiemą miega, matai, o žmogus gali. juk vasarą žiemos miegu lokiai nemiega . )

Pavasaris,o taip ryškiai Kalėdom pakvipo. :)
Trečias stulpelis man gražiausias.

ačiū už konkretų atsiliepimą apie eilėraštį. (tai aišku, kad čia ne pasaka, o eilėraštis.) O karuselė kieme stovi, apsnigta, vaikas mato karuselę, tik arkliukui nuo galvos sniego kepurė šliūžt, kaip sulėtintam filme, dūmai – kaip katino uodegos tiesios į dangų, reiškia slėgis nekinta, ir toliau šąla, kai jie tiesiai kaip pušų kamienai:
Тишиной укутан холод
Вырос, до небес –
Дым столбами, словно сосны, Cиний, в высь полез...
ačiū radaa, tik matau po žodžio /синий/ reiškia dūmai iš kaminų mėlyni, nepadėjau kablelio.

oi, kiek diskusijų :) Ką galiu be pridėti, jei viskas "po kaulelį" išnagrinėta? :) - tiesiog nuotaiką savo, perskaičius. Man šilta. Jaukus, "peizažiškas" paveikslas - taip, kaip ir būna Kalėdų naktį...
Ant vaikų karuselės sniegas
Sapnuojasi Gruodžiui - man pasirodė kontekste itin nusakančiai tiek nuotaikos, tiek viso vyksmo prasme. Žiema - gyva patapo... Tarsi užsifiksuotas momentas, bet tuo pačiu, kaip jau sakiau - gyvas.

na jau spilgele, mokykloje yra kalbos, ir anglų, ir vokiečių ir rusų, jūs spilgute kaip iš viduramžių pakalbėjote. rašau aš todėl, kad man patinka, o ne dėl to, kad Lietuvoje kiniečiai gyvena. o jūs ką spilgute, rašote šalies gyventojams, ar taip tik kūrybiškai realizuojatės?..
(aš visada savo eilėraščius publikuoju, aną kart kalbėjote nuomonę kad jus neįtiko.) bet ne jums rašau, panele – pone slapyvardžiu spilgute.

kokia nesąmonė, kalėdos visada yra< pradeda ilgėti diena, trumpėti naktis, lygiai kaip ir yra rasų šventės.
Aš dažnai nenorėdavau gyventi. (matydavau filmus, ten rodydavo kaip įsmeigia durklą fašistas į žmogų, ir tas pasako, A... (OM - nepasako.) ir numiršta. Tai kartais grįžusi iš darželio pavyzdžiui, pasiimdavau tokį peilį (sviestui tepti,nes jis bukas) prisidėdavau prie pilvo, (nu minkšta vieta, o ir nugaros nepasieksi) ir galvodavau, tuoj aš jį įsmeigsiu ir viskas. Žinai, kaip šviesą išjungei, staigiai, ir nebėra pasaulio. Bet kaip man gražios varnos, šviesa, saulėtekiai ir saulėlydžiai, išlendantis iš pumpuro žalias lapelis, o žvaigždės, žalios – elektrinės spalvos nakties danguje, ir aš niekada niekada daugiau to neturėsiu, O muzika... baublys didysis, ir neišgirsiu?.. ir tada padėdavau tą peilį atgal į virtuvinį stalo įrankių stalčių. Taip dievas taip gražiai sutvėręs Saulę ir Žemę mane išlaikė neskubėt, juk kažkada ir taip viskas užges...
Nesuprasdavau, kad taip nebus kaip filme. Nu toks vaizdas būdavo, kad tik bakst, ir baigta.
kalėdos visada ateina, tai reiškia visada /šviesa ir tamsa/ tartum supasi (du lygiadieniai metuose) ir trumpiausia naktis, bei ilgiausia diena, o kalėdos, – tai toks metas, kai diena pradeda ilgėti (tada ilgiausia naktis). Man visoks metas gražus, ir rasų šventė – kai ilgėti pradeda naktis, nes ilgiausias šviesos metas paroje. (visi paparčio žiedo ieško...) tai taip Amonas, šviesa ta pati, visada judesy, ir kalėdos neateiti, paprasčiausiai negali.

Lyg ir "įkirtau", tik kažkodėl apšalę langai niekad man Kalėdomis nekvepėjo, kažkas pribuzodavo gėlių, ornamentų ir negalėdavau vakarais tamsoje ketvirto aukšto dideliam lange stebėti snaigių, pablizgėjusio nuo Kalėdų horizonto, lėtai važiuojančių mašinų, būti kartu su griuvinėjančiais ir kitais žmonėmis.. Taip pat nuo tolumų iš eisenos, miestietiško palto ir kitų siluetų atpažinti, kad jau grįžta tėveliai ir pasitikti juos su šypsena lange.. O grįždavo vėlai pavargę nuo darbų tam, kad galėtų būt tos Kalėdos.. Praplėčiau nagrinėjamo laikotarpio sąsajas, tad mano tipo vaikui (miestietiškam) Jūsų kūryba būtų sunkiai suprantama ir tolima, nes jiems įprasti kiti jausmai, vaizdiniai. Dėl to ir teigiu, kad išgalvotos, bet paprastos ir svarbiausia - jausmais artimos vaikiškos pasakos geriau kursto vaizduotę, nes visumoje paėmus, vaikams realybė (o tiksliau, mūsų realybės) per sudėtinga, kad ir kaip gražiai bebūtų pateikta. Kūryba vaikams - tai suartėjimas, dėmesys, plėtra ir meilė pagal vaiko vaikišką pasaulį. Man taip atrodo.. Ačiū už raudonuosius bombonešius, kurių taip pat nebūdavo.;] Va toks neatidumo ir skirtingų sąsajų sudarymo pasiteisinimas ir kartu komentaro praplėtimas.;]

jūs neatidžiai skaitote, kalėdų šešėliais kvepia baltos gėlės ant langų kurias nutapė Naktis?.. (iš po nakties, žvilgt į langą, o ant jo atsirado - nu kas, kas tas baltas gėles ant stiklo ištapo, neįkirtot?.. toks didelis berniukas ir nesupratote, kad langai apšalę kalėdomis kvepia – reiškia diena vėl ilgės, Amonas pralinksmėkite.) Aš jums nuotrauką dabar įdėsiu. (Šviesos stebuklai arba...)

Manau, kad ne šiaip sau vaikams pasakos labiausiai patinka. Gal klystu, bet jiems reikia daugiau veiksmo, dėmesio. Pasakos istorija ir paprasti, bet prasmingi, šilti vaizdiniai pakursto tinkamai vaizduotę. Įdomiai paveikė perskaitytas kūrinys, bandžiau suvokti, ką visa tai primena.. Baltas šaltas žiemos naktis, iš tiesų Kalėdų šešėliais kvepiančias.. Bet kartu vienišas ir liūdnas, tik buvau tai užmiršęs. Tekstas mano supratimu sukuria šį jausmą. O ar vaikui to reikia?..

eikit jau, o man baublių kalba skamba dieviškai, skaitytojau, pasivadinęs save slapyvardžiu, Gramatėja; Jūs paklausykite baublių, žinokit man tai tas jų kalbėjimas, na taip dieviškai skamba, (labai) vasarą ir Lietuvoje galima išgirsti. Rimtai, skamba Dieviškai Baublių kalbėjimai. (bet taip tik man, tas skambesys, kitiem gal kiti skambesiai dieviškai skamba. Na o rusų kalba – man tai žmogiškai skamba, kaip ir lietuvių; hmmmm. prancūzų – graži, ir ispanų taip pat savo skambėjimu, bet ir jos žmogiškai. )

Rusų kalba tai taip dieviškai skamba.
Kvinta, labai labai gražu..., švelnu.
Sugraudinote!

Ką jūs kalbat? nereikia tokių stebuklų, kad žalčiai gruodyje nemiegotų, man kur kas stebuklingesnis tikras pasaulis, o jei eilėraštis vaikams, tai reik manyt gali įkvėpt juos ir pabandyti nupiešti apšalusį lango stiklą. Jie iškarto fokusuos dėmesiuką į tai, nelengva nupiešti ant balto baltą, (šiaip jau) atsiranda reikmė matyti atspalvius. (jei žiūrėsite į šešėlį norėdama jį nutapyti, regėsite daug jame spalvų, šiltų ir šaltų atspalvių...)
net nupurtė jūsų interpretacija su žmonių išgalvotais, ale stebuklais... Gyvą užmušt, kad prikeltų. Žiūrint į kankinį tik vienas noras (suvenyrą tą bažnyčioje) Vinis ištraukt, žaizdas nuplaut ir ant žemės padėt, ot lengvumas, o ne parklupt ir dar ko tai prašyti, melsti. baisūs jūsų man tie ale stebuklai, man be stebuklų tokio pobūdžio pasaulis gražesnis, ir žiemą miegantys žalčiai.
o pabaiga su intencija tokia, skatina taip pat nupiešt, gal dūmus stulpais, lyg pušis iš kaminų, gal sniegenas ant šakų, lyg vaisius, o gal ir lango stiklą, iš po žiemos apšalusį baltais lelijų žiedais. Vaikams kūryba, ir be žiaurumų. fui kas per legenda. šiurpu ir negražu, ir stebuklas toks, kad gerai jog tokių nėra. (o tai kryžiuotų ir kryžiuotų gyvą, kad šis prisikeltų.)

Mielas žiemos priminimas pavasarį. Gražus įvaizdis - šalčio gėlės languose kvepia Kalėdom, o jei taip, tai galimas ir kitas stebuklas - jas piešė ne šaltis, o jis.