Dar menu ajerų kvapą sapnuos,
Švelnias rankas, apglėbusias mane,
Rankas, kur kepalą glostė duonos
Ir braukė kryžių dešine jame.

Jaučiu ant savęs aš svorį rugio.
Į krosnį molio duonelę šventą
Nešiau svaigaus prigėrus džiugesio,
Slysdama per įkaitusį padą.

Ėjau žiūrėt duonelės prakaito
Išbėgusio per valandas kelias.
Kėliau kaip auką - vaikai žiūrėjo,
Rikiavau ant stalo šventas eiles.

Pykau, kai valgė duoną tinginys,
Negailėjau vargo dėl darbštuolio.
Kiekvienas svečias būdavo svarbus,
Kaip brolio ilgėjaus šilto molio.