Santrauka:
Jolantai. Tai tau...
Aš nunešiu tave į žvaigždes
Kaip to paukščio vienintelį skrydį
Ir sapnuos visos naktys užges
Mėnuo tirps danguje pasiklydęs
Ir vėsa, kuriai rasos nukrinta,
Ir tas rūkas, kur šėmas, lipnus
Mano akys birželiais nušvinta
Kada rytas anksti bus-prabus
Kaip viliojančiai šnekasi griežlės
Jų kalba, tartum miško malda
O žiogai pakrūmiuos griežia, griežia
Rytas baigias, diena vėl kita
Nežinau, ar suskubsiu priklaupti
Saulei tavo, kai maldą pradės
Šypsos baltos ramunės palaukėj
Juk tai vasara mūs ateities
Ir pasikalba gėlės, ir medžiai
Ir upelis prabyla srove
Juk žinai – saulė kyla ir leidžias
Iš manęs ir tiktai į tave.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-04-29 18:12:26
Laiminga ta Jolanta. Tokios eilės ir tokie pažadai.
Labai geras eilius.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-27 19:48:26
Labai lyriška,žavu.Labai patikoir glaudziu prie savo megstamų,kad galečiau dažniau paskaityti. Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-27 17:49:29
...puikiai...lyriškai. Žavūs vaizdai. :)
Anonimas
Sukurta: 2010-04-27 13:44:03
Tapyba ...bravo!
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-04-27 11:56:40
Kaip visada – švelnu, lyriška, puiku...
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-04-27 08:20:46
Skamba kaip pažadas.Viliojančiai.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-04-27 07:39:11
medžiai ir gėlės :) it vyrai ir moterys :) tobulos būties nemarus laikinumas :) tik jie gyvena tiesiog būdami :) jėgų semdamiesi iš oro ir saulės šviesos :)
ir tai justi ypač vasarą :)
gražiai :)
Anonimas
Sukurta: 2010-04-27 00:24:33
"...Iš manęs ir tiktai į tave."
Ai, ...
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-04-27 00:06:21
Paskutinė strofa taip ir nuplukdė mane. Yra kažkoks nenusakomas ryšys, kuris priverčia panirti visa siela į vaizdinius, skambesį... (viską ką išsakote savo eilėse).