Aš nunešiu tave į žvaigždes
Kaip to paukščio vienintelį skrydį
Ir sapnuos visos naktys užges
Mėnuo tirps danguje pasiklydęs

Ir vėsa, kuriai rasos nukrinta,
Ir tas rūkas, kur šėmas, lipnus
Mano akys birželiais nušvinta
Kada rytas anksti bus-prabus

Kaip viliojančiai šnekasi griežlės
Jų kalba, tartum miško malda
O žiogai pakrūmiuos griežia, griežia
Rytas baigias, diena vėl kita

Nežinau, ar suskubsiu priklaupti
Saulei tavo, kai maldą pradės
Šypsos baltos ramunės palaukėj
Juk tai vasara mūs ateities

Ir pasikalba gėlės, ir medžiai
Ir upelis prabyla srove
Juk žinai – saulė kyla ir leidžias
Iš manęs ir tiktai į tave.