Geriu drėgnos žemelės vėsą,
Akmeniu jos puruman smingu.
Bučiniu lašą saulė šluosto
Slystantį seno lango stiklu.
Kreivoj tvoroj atmintį slepiu.
Puodynės čia molio ilsėjos,
Mėgavaus rudenį jurginu
Ir obuoliais obels saldūnės.
Stogo šiaudu praslydo dienos,
Langinėm merkdavaus vakarais.
Čia dainos ir raudos liejos,
Rodės jaunystė visad kerus leis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-04-26 21:35:08
Gražiai, ypač pradžioje.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-04-26 17:38:52
Kiek sentimentų... Ak, gražu... žaviuosi.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-04-26 16:50:15
Rimuoti laikui bėgant išmoks. Svarbiausiai, kad Autorė rašo širdimi,šilti jos eiliukai, jaukūs...Sėkmės tau, mieloji – kurk, rašyk ,džiugink mus tokiais mielais kūrinėliais.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-26 16:20:50
Sušildė.
Mintimis grįžau į savo senąjį kaimą. Salduliai obuoliai, ant ajerų kepamos duonos kvapas, šilta riekė rankoje, ką tik pamelžto, dar šilto, pieno puodelis iš prosenelės rankų, šiaudinis stogas, didelis sodas, pagriuvusi tvora, ... .
Ačiū, Skaimik, už dovanotas prisiminimų akimirkas!
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-04-26 16:13:04
žodžiai,tema-nuostabūs,nors rimas šlubuoja
Malonu skaityti tokia tema