Ištirpsta žvakių šviesoje akimirka trapi
Ir, rodos, nejučia sustoja laikas.
Tavų akių gelmė - bedugnė, nuostabi,
Joje paskęstu tarsi mažas vaikas.
Saldi palaima vėl nusineša mane,
Ten, kur pasaulio kraštas dangų remia.
Apsnūdęs mėnuo, apsivilkęs pižama,
Rieškučiomis žvaigždes į krepšį semia.
Mes tarsi pasakoj - pabūkim čia,
Išsigalvotame nakties pasauly.
Tau į akis žiūrėsiu paslapčia,
Kol savo guoly ims rąžytis saulė.
Užgesus žvakė nebesmilks, nedegs,
Bet mums nuo saulės šypsnio bus šviesu,
Surinksime sudužusių dienų šukes
Ir pastatysime sau pilį debesų.
Liepa
2010-04-26 09:47:56
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-05-05 11:39:11
Ačiū visiems.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-04-26 22:02:02
Šaunuolė. Tai tikrai puikus eilius. Pasiimsiu.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-04-26 17:58:20
Mintys prie altoriaus.
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-04-26 13:59:30
Nuoširdžiai romantiškas.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-04-26 13:35:27
gražus, grožinės literatūros, jauniausio amžiaus vaikams, trumpažanris:
Ten, kur pasaulio kraštas dangų remia.
Apsnūdęs mėnuo, apsivilkęs pižama,
Rėškučiomis žvaigždes į krepšį semia. ------ ("smulkmenėlė", arba, "nebadau pirštu, ir man akių nebado", toks tik pastebėjimas, kad ne /Ė/, o dvibalsis (IE), žodelyje rieškučios))
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-04-26 10:20:48
Labai jaukus kūrinėlis, daugiau tokių akimirkų!