Ištirpsta žvakių šviesoje akimirka trapi
Ir, rodos, nejučia sustoja laikas.
Tavų akių gelmė - bedugnė, nuostabi,
Joje paskęstu tarsi mažas vaikas.

Saldi palaima vėl nusineša mane,
Ten, kur pasaulio kraštas dangų remia.
Apsnūdęs mėnuo, apsivilkęs pižama,
Rieškučiomis žvaigždes į krepšį semia.

Mes tarsi pasakoj - pabūkim čia,
Išsigalvotame nakties pasauly.
Tau į akis žiūrėsiu paslapčia,
Kol savo guoly ims rąžytis saulė.

Užgesus žvakė nebesmilks, nedegs,
Bet mums nuo saulės šypsnio bus šviesu,
Surinksime sudužusių dienų šukes
Ir pastatysime sau pilį debesų.