Jau driekiasi šešėliai varveklių takeliu,
mėnulio tiltu žengdami į priekį.
Ir virpančia širdim, atodūsiu giliu
tylias žvaigždes kažkam palieki.
Palieki tylą, debesų strėles
ir skambesį vaivorykštės lietaus.
Rūkuose skendinčias tylias gatves –
jos žingsnių aidą tolstantį dar jaus.
Tebevirpės širdis suplėšyta paukšte,
jos klyksmas sklis iš užrakintų lūpų.
Aplink kurti tyla.O gal ir ne,
gal vieno tik atodūsio pritrūko.
Skaičiuoji žingsnius nežinios kely.
Jų liko tiek nedaug –tik vienas kitas.
Ir eidama sustot jau negali,
ir nežinai, ar beišauš dar rytas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-04-29 17:50:00
Būtinai išauš, ir svarbiausia, kad turite ką palikti.
Žaviuosi jūsų nuoširdžia kūryba ir pasiimu.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-04-27 13:37:37
,,Skaičiuoji žingsnius nežinios kely"....ir niekas nežinos ir niekad neišmoks,,tylias žvaigždes kažkam palikti "...juk kaip neišmoktas pamokas kartos ir kartos...deja...niekas neišvengs...jautriai ir ramiai apie tai kalbat
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-04-27 08:47:47
Kai turi tiek daug ir žadi pasidalinti,kai tavęs nebebus,tai nebaisu nesulaukti to neišaušusio ryto.
Juk niekas nežino...Tikėkime,kaip Placebas sako.
Labai jautriai išsakyti jausmai.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-04-25 22:17:20
Išauš... tikėkime...
Gyvenimas - nenutrūkstantis bangavimas. Ketera siekia (laimės) akių kontūrus, o štai atslūgus vos padus.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-25 19:39:30
...gražiai liūdesinga gyvenimo lyrika. Sustot jau negali...