Jau driekiasi šešėliai varveklių takeliu,
mėnulio tiltu žengdami į priekį.
Ir virpančia širdim, atodūsiu giliu
tylias žvaigždes kažkam palieki.

Palieki tylą, debesų strėles
ir skambesį vaivorykštės lietaus.
Rūkuose skendinčias tylias gatves –
jos žingsnių aidą tolstantį dar jaus.

Tebevirpės širdis suplėšyta paukšte,
jos klyksmas sklis iš užrakintų lūpų.
Aplink kurti tyla.O gal ir ne,
gal vieno tik atodūsio pritrūko.

Skaičiuoji žingsnius nežinios kely.
Jų liko tiek nedaug –tik vienas kitas.
Ir eidama sustot jau negali,
ir nežinai, ar beišauš dar rytas...