Aš grubiai lyg kirviu ištašau
Savo žodį, širdyje nešiotą,
Tegu krinta jis mano lapan
Šitą dieną niūrią, vėjuotą.
Lai jis kyla iš mano minties
Graudulingas, svaigus, neramus,
Šaltą kiautą tylia nusimetęs,
Apleistuosius palieka namus.
Tegu jis klajoja ir klumpa
Kelio akmenį kietą užmynęs, –
Gal pajus žiemos liūdesį trumpą,
Baltą ilgesį ryto žydrynės?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-04-25 12:56:13
Aš grubiai lyg kirviu ištašau
Savo žodį--> čia vbų gražiausia šio eilėraščio vieta:)
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-04-25 11:31:26
Gerai, kad rašote tai, kas jumyse. Gerai, kad neprievartaujate savęs rašydamas. Tai tikra poezija.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-04-25 09:33:47
gerai; su literatūrine pajauta. šis tekstas man patiko, smagiai skaitosi, neturi kvailysčių kliedesių patoso, ir be tos gličios, šlykščios dvasinės prostitucijos. tekstas kaip atgaiva. kaip autoriaus slapyvardžiu Helga, tik jei anas tobulintinas, tai tas jau daugiau mažiau suvestas į formą, kuri beje gyva – faktūriška, ir su literatūrine pajauta. liux.