Aš grubiai lyg kirviu ištašau
Savo žodį, širdyje nešiotą,
Tegu krinta jis mano lapan
Šitą dieną niūrią, vėjuotą.

Lai jis kyla iš mano minties
Graudulingas, svaigus, neramus,
Šaltą kiautą tylia nusimetęs,
Apleistuosius palieka namus.

Tegu jis klajoja ir klumpa
Kelio akmenį kietą užmynęs, –
Gal pajus žiemos liūdesį trumpą,
Baltą ilgesį ryto žydrynės?..