Tylėjau susigūžus: skausme...
Tylėjau: netikėjime susupus gūžtą,
Baimės rūbo trapume
Drąsos pritrūko.
Bet...kaip būna pradžia -
Taip ateina ir pabaiga...
Ledonešiu plyšo pančiai...
Vyturio varpai kvietė
Tikėjimo mišioms...
Netrenkė perkūnu, bet tyliai
Kalbino, nakties glėby pabuvus,
Sulig saulėgrįža prisikentėjus:
Nusišypsoti pumpuru į saulę...
Vėsos rūbus numetus
Žengti visu nuogumu ryžto,
Pasinėrus spindinčio laiko tėkmėj
Prisikelti gyvenimui...ačiū pavasari!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-04-25 23:48:40
Žmogiškai pavasariškas ir labai gyvas.... Kaži, jei šimtą kartų perskaityčiau, ar man pavyktų prisikelti???? Norėčiau... Bet jei taip ir neįvyktų, tai tikrai daug kartų skaityti nepabostų.... Šilta, jauku ir .... kažkodėl priminė Velykas....
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-04-25 12:54:03
Labiau į jausmų skyrelį tinkamas. Pradžia silpnoka, o vidurys geras, į pbaigą vėl susilpnįja.
Gerai, kad netrūksta optimizmo:)
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-04-25 11:28:16
Atskiros, bet kartu ir vienos. Ačiū, tau pavasari!!! Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-25 06:16:43
Ačiū, pavasari, kad vėl ir vėl įvyksta stebuklas - prisikėlimas.
"Ledonešiu plyšo pančiai" - tikra.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-04-25 00:03:36
Labai gražu ir įtaigu. Laumele, grįžk prie rimavimo, juk tau labai puikiai tai išeidavo.