Santrauka:
...gyvenime netektys mus brandina...dabar aš džiaugiuosi akimirkom
Kaip vagis į svetimus aš langus žiūriu
Ir pavydžiu šilumos namų...
Pasmerkta myriop aš leidžiu savo
Vienišus skausmuos paskendusius metus.
Dar nė karto aš savęs taip netalžiau botagu -
Juk pavydžiu aš ne savo, - svetimos...
Laimės nerastos ar prarastos - o varge!
Juk jokia šviesa lange man neatstos,
Savo meilės - nors skarmalės ir menkos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-04-25 03:05:03
Šaunuolė Laumelė. Nors jaučiu liūdesio dvelksmą, tačiau tuo pat metu matau ir autorės kūrybos tobulumą.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-04-24 20:27:17
Labai gilūs išgyvenimai perteikti šiose eilutėse, tokie suprantami ir pažįstami...
Anonimas
Sukurta: 2010-04-24 18:44:09
Verčia susimąstyti, o juk taip...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-04-24 18:16:48
pritariu Nijolenai, tik galiu pasakyti, kad vienatvė ir išgyvenimai pagimdo puikią poeziją
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-04-24 15:00:28
:) ačiū mielosios...pamiršau parašyt eilėraščio gimimo datą 1995 m...kaip suprantate čia dar vis praeities duoklės :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-04-24 14:46:50
Vienatvė, peraugusi į vienišumą, gali negatyvių jausmų pripildyti bet kokią sielą.Tik tikėtis meilės - per maža. Linkiu rasti savyje dureles, kurių vyriai dar ne visai surūdyjo nuo savigailos ašarų - gal prie jų jau rytoj bus besibeldžiantis draugas. Pavydas - mūsų savanoriškai užsiauginamas demonas.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-04-24 14:30:11
Pritariu tylsalos ir eglutė7 komentarams.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-04-24 13:55:09
...nuoširdžiai kalbama, niekas neatstos...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-04-24 13:44:57
Juk jokia šviesa lange man neatstos,
Savo meilės - nors skarmalės ir menkos...
Taip, Laumele, niekas neatstoja nors ir menkos, bet savos... Te žiedais išsipuošęs pavasaris ateina su linksmesnėmis, viltingomis mintimis... :)
Anonimas
Sukurta: 2010-04-24 10:22:16
net, jei ir sutalpinote didžiąją savo žmogiškumo dalį, šis darbas netapo literatūriškesniu. ieškokite bendramačio dėmens.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-24 08:52:45
Nuostabiai sueiliuotas toks artimas vienatvės jausmas, besidairant į svetimus langus... Manau, tai nutinka daugeliui ir nebūtinai jis vienas... aplinkui žmonės, šalia irgi... o "savo meilės - nors skarmalės ir menkos" nerasta... :( Labai patiko :)
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-04-24 06:11:50
Tai taip žmogiška,matyt kitų laimę ir nepastebėt savos.
Kiekvienas gyvenimas turi savo šviesos.Kad ir\skarmalės ir menkos\.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-24 04:07:53
Visi mes pasmerkti myriop, o už svetimų langų kartais būna dar didesnis skausmas ir vienatvė - tik mes nežinom
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-04-24 00:10:18
Tikra tiesa - pirmiausia turime išmokt mylėti save, kad gebėtume mylėt pasaulį:)