10. grįžau (pabaiga)

MIŠKINIS
Nuo savo praeities nebėgu
Ir nenorėčiau, kad DARBAI -
Kokie bebūtų -
Pasiliktų užmarštyj,                                                                      
Nes jeigu taip, tai ir teisybės jau nebus.
Ir netiesa, kad kapas slepia žmogų:
Jei buvo jis, vadinasi – yra.
Ne jo kaltė, kad atsimint
Ir būt su juo kartu nemokam,
Nes gi lengviau
Į dangų rodyti,
Išmetus Dievą į savęs -  
Va, sukali, sumūriji bažnyčią,
Nukirtęs medį, kryžių
Vidur sodžiaus pastatai...
Suprask - ištikimi jam, Visagaliui, danguje.
Na, o sakyk - kodėl ne Žmoguje?
Kodėl ne Savyje?
Kam taip toli kažkur ieškoti jo,
Kuomet jis čia?
    
                     Nebuvo šauksmo, įkarščio, ugnies.
                    Atrodė, šitaip Feliksas kvėpuoja.  
                    Ir lengva, gera, kad ne aukštyje kalnų,
                    Kuomet ir gurkšnis oro - prabanga didžiulė.  
                    O senas vienkiemi dziedulių ir tėvų!
                    Matyt, kažkas labai svarbaus įvyko ---
                    Tiek oro daug po tėviškės valdas,
                    O juk maniau, kad
                    Tuštuma įnyko,
                    Tik tartum dūmai
                    Draikosi prisiminimai.
                    Bet dar jautriau į sielą krenta ramuma
                    Kalbos Miškinio apie Dievą,
                    Išvarytą būti danguje.
                    Nusijuokiu, bet be širdies, be jausmo,
                   Tik lūpas perbraukia ataušus šypsena.

AŠ.                  
Galbūt nesupratau Tavęs, Miškini,
Tačiau jei aš,
Kiti turbūt - taip pat.
Bet tu užkelki ant galvos kepurę.
Atrodo, paprasta va šitaip nusilenkus
Sutikti žmogų pagarba,
Bet nustembu – nejau tai užmiršta
Ir reikalingas Feliksas Miškinis,
Kad pasijausčiau gražesniu?
Bent šitokiu parūpo būti.
Na ačiū tau už nuo galvos,
Nusiimtą kepurę.

                   Tačiau lyg mano žodžių negirdėjęs

MIŠKINIS.
Sakei, nesupratai manęs.
Antai, Vidinis irgi ugnį
Kažkur prie Skersbalės užkūrė,
Tačiau kol slenksčio dar neperžengei
Palikime ramybėje kepurę
Ir neskubėk sakyti  - SUGRĮŽAU.
    
                  Ir tyliai, be kalbų,
                  Dėliodamas žingsnelį po žingsnelio,
                  Prie durų slenksčio ateinu,
                  Net žvilgteriu - ar kur nestovi  Šv. Petras
                  Ir ar duris
                  Dangun atidarys.