Santrauka:
Nežinau, bet dažniausiai negaliu pasakyti likimui - sustok... Deja.
Mano norai tavęs prisigėrę,
Mano rankos – tave nusineš.
Ir tegul mudu saulę aptvėrę,
Ir tegul mus likimas numes.
Ir tuomet, kada vieškeliai šviečia,
Išgiedrėja suskilęs dangus –
Juk jauti – mano pirštai paliečia,
Supranti, ar tai tavo žmogus.
Nelytėjau? Ar mudviejų klaidos?
Teka upės – ledais nusineš...
Prieš akis kaip akibrokštas – veidas,
Tavo žvilgsnis lyg duoklę numes...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-06-01 19:29:30
gražiai perteikti išgyvenimai- tikra, jausminga, pažįstama:)
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-04-22 15:52:03
:-)
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-04-22 12:38:59
Labai jausmingas ir labai gražus kūrinys. Nusineš ledai klaidas, nusineš ir te niekad jos atgal nebegrįžta...Puiku.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-04-22 12:01:47
,,Mano rankos – tave nusineš"....nusinešk nusinešk kaip lietau...ir suskambėk garsiu džiaugsmu :)...ir išgirsk, kaip toj dainoj ,,Mano vieninteli, žmogau" :)
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2010-04-22 09:19:16
Skambus, tikroviškas, su potekstėmis, skatinančiomis analogiškus prisiminimus, gyvenomo apmąstymus :-)
Anonimas
Sukurta: 2010-04-22 07:52:05
Užtenka žvilgsnio ir supranti ar tai Tavo žmogus... (na gal būt vyrams dar reikia lytėjimo)... geras, kaip visuomet, Tavo eilius Kaip Lietau ;)
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-04-22 06:20:26
o juk iš ties būna žmonių, už kuriuos atsisakom lemties :) pasineriam į kelionę, kuri suskaldo iki tol buvusį vientisą dangų.tačiau ją išėję suvokiame, kad prie esmės taip ir neprisilietėme, tapome nemėgiama pareiga, kurią būtina vykdyti, ir negalima atsisakyti.nors širdy, turbūt, jau seniai atsisakė.
liūdna tiesa