Keliu-viršūnėm-keliu,
nušoktais Driadžių pėdom,
gabenau aš marmurinę širdį.
Paguldžiau į spaliais klotą,
giesme aidinčią krūtinę...
Keliu-viršūnėm-keliu
ėjau aš nešdama tas dienas
ir nuklydau
pametus akmeninę ją
gyvenimo šlaituos.
shmor
2010-04-19 01:11:03
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-04-19 19:50:11
Pernelyg patetiškai.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-04-19 10:29:30
poezija, labai liuks, (eilėraštis proza.)
pradžioje lyrinis herojus ėjo šlovės keliu – lyg gyvenimo pabaigoje (jam mirus) būtų jis marmuro pjedestale, o beeinant tuo keliu, turint tokią siekiamybę, širdis suakmenėjo, ir patapo jam per sunkus tas akmuo. (mat siekti šlovės yra viena, šlovė, tik kaip pasekmė, šalutinis dalykas, o jis tiesiogiai siekė šlovės, išsiugdė akmeninę širdį kuri taip apsunko, kad net nebepanešė jo krūtinė. tai buvo tikriausiai svetimas jo širdžiai kelias, kad taip atsitiko, protas klydo – filosofinis pagrindas buvo menkas ir lėkštas, kad protas taip klydo, manydamas, kad reikia siekti šlovės – kai šlovė tik pasekmė, kuri įvyksta jos nesiekiant, įamžindama žmogų į marmuro pjedestalą.
\"Marmuras\" tokią lyrinio herojaus siekiamybę, ir simbolizuoja eilėraštyje
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-04-19 08:25:46
apie nieką
Anonimas
Sukurta: 2010-04-19 01:38:10
šuoliuojantis