Nėra minčių...
Ištirpo vandenyno pursluose.
Kažkur toli muzikos stygą virkdo naktis...
Dvi sugrubusios rankos džiaugiasi poilsiu,
Tyli pavargusi mudviejų laimė.
Parimus prie tavųjų kojų,
Kalbuosi mintimis su tavimi,
Skaitai tu viską iš manų akių,
Kuriomis tave glamonėju.
Taip trokštu,
Kad manos širdies tuštumą tu apsemtumei ramybe,
Kad tavame sapne galėčiau išsiverkti,
Gal netrukdys manoji ašara...
Tu lūpomis ją nudžiovink,
Juk tiek nedaug tereikia laimei.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-04-20 10:36:00
Pabaiga pernelyg sentimentali. O pradžioje reiškiamos mintys neblogos, tik per mažai sąsajų tarp jų.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-04-19 22:00:30
Rašymas paprastai gydo. Šiuo atžvilgiu eilėraštis prasmingas.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-19 16:02:57
Per asmeniška. Tik sau ir Jam, jei yra.
Perkeliu į Jausmus.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-04-19 09:14:19
Išsiverkti jo sapne.Koks tyras noras...
Anonimas
Sukurta: 2010-04-18 16:20:37
taip viskas artima ir suprantama... nuostabiausias jausmų eiliavimas :)