Nėra minčių...
Ištirpo vandenyno pursluose.
Kažkur toli muzikos stygą virkdo naktis...
Dvi sugrubusios  rankos džiaugiasi poilsiu,
Tyli pavargusi mudviejų laimė.
Parimus prie tavųjų kojų,
Kalbuosi mintimis  su tavimi,
Skaitai tu viską iš manų akių,
Kuriomis tave glamonėju.
Taip trokštu,
Kad manos širdies  tuštumą tu apsemtumei ramybe,
Kad tavame sapne galėčiau išsiverkti,
Gal netrukdys manoji ašara...
Tu lūpomis ją nudžiovink,
Juk tiek nedaug tereikia laimei.