Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus

.      Mūsų visuomenė pilna stereotipų, per kurių ribas peržengti yra smerktina arba mažų mažiausia nesuprantama. Stereotipiška nuomonė, jog karalius yra valdovas, aptekęs turtais, nestokojantis galybės, įtakingas ir būtinai savo gyvenimu patenkintas niekšelis. Priešingai nei vergas, kuris visuomenės akyse jau nebeturi žmogiškosios vertės. Tačiau ar stereotipai skleidžia nenuginčytiną tiesą? Ar taip svarbu būti \"kažkuo\" užuot pasivadinus tiesiog žmogumi? Ar laimingi ir laisvi gali būti tik tie didieji, žmonių pripažintieji? Ir tegul aš būsiu pavadinta gyvenimo dar neragavusia naivuole, tačiau šventai tikiu, jog laisvas, o taip pat ir laimingas žmogus gali būti tik laisvas savo mintimis, protu, plačiu požiuriu, atviras naujovėms ir siekiantis daugiau nei visi pasaulio karaliai.
.     Šiuolaikiniam kapitalistiniam pasauly bene svarbiausia vertybe tapo kapitalas, turtas ir žmogaus padėtis visuomenėje. Kad ir kaip bebūtų keista, mes daug kalbame apie gerovę, sveikatą, ekologiją, gyvenimo būdo ypatumus, tačiau nustumiame į šalį svarbiausiąją vertybę, ašį, aplink kurią ir sukasi pasaulis - Žmogų. Paradoksalu, tiesa? Gaila, bet mūsų šiandieninė vertybinė skalė sugraduota tokiais mato vienatais - valytojas, šlavėjas, pardavėjas, liftininkas, vadybininkas, advokatas, teisėjas, direktorius, seimo narys ir pačiose padangėse sėdi karalius. Mat žmogus yra tas, kuris užima aukštas pareigas. Suprask - kuo aukštesnes pareigas užimi, tuo tu tikresnis žmogus. Juokčiausi, jeigu nebūtų graudu. Aš manau, kad žmogus yra daug daugiau. Daugiau nei tavo \"statusas\", kurio bet kurią akimirką gali netekti. Mano nuomone, daug svarbiau yra būti ta menka žemės dulke, kuri siekia, dirba, daro, trokšta aprėpti tai, kas galbūt ir neaprėpiama, tačiau siekių įgyvendinimui to reikia. Kartais reikia pakilti virš žemės, svajoti, karštai norėti ir veikti. Mano mylimas brazilas Paulo Coelho kartą užrašė tokius žodžius: \"Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų. Nesvarbu, kas tu esi ir ką veiki, jei ko nors tikrai nori, šis tavo troškimas yra gimęs Pasaulio Sieloje. Jį įvykdyti ir yra tavo misija žemėje. Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.\" Genialu. Tiesa, jog vienas iš skirtumų, kuo žmogus skiriasi nuo gyvūnų, yra tai, jog žmogus nori nuveikti per savo gyvenimą kažką, kas liktų ateinančioms kartoms.
.     Taigi, tam, kad galėtume jausti pilnatvę, gerovę, tvirtą pagrindą, neribotą laisvę, mums nebūtina priklausyti partijai, uždirbti milijoną per metus ar būti milžiniško gamyklų tinklo akcininku. Užtenka būti Žmogumi. Kaip Andrius Mamontovas sako: \"Tam, kad skristum, tau nereikia sparnų, užtenka dangaus.\" Tereikia tą dangų surast ir sugebėt jo neprarast. Žmonės kalba, kad tas, kuris ieško, visada randa. Todėl aš linkiu ieškoti.
Mlle Rien

2010-04-17 09:23:28

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2010-04-17 20:37:08

Gražios , o svarbiausiai teisingos mintys

Vartotojas (-a): MoneLi

Sukurta: 2010-04-17 12:04:21

Aš irgi labai myliu Antoine de Saint-Exupéry, bet kad ir kaip bebūtų gaila, jūsų cituojamus žodžius parašė brazilų rašytojas - Paulo Coelho :) O štai visa esė labai graži ir prasminga, paskutinė pastraipa - puikus viso kūrinio išrišimas.

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2010-04-17 11:55:39

Turiningas esė. Puikus kūrinys. Vertas dėmesio ir mano pagyrimo. :)

Anonimas

Sukurta: 2010-04-17 11:38:41

...puiku. Taip artimos man mintys.
Šiuo metu baigiu rašyti knygą pagal vienos leidyklos užsakymą. Būtent, apie Žmogaus buvimą tuo, ką jam pasiūlė nūdienė situacija. Darbas, pareigos - dažnai būna tik irklai, kuriais irkluojama į savo troškimo išsipildymą. Žmogumi išlikti didelė dorybė, meilės sau ir pasauliui įrodymas.
Puiku. Labai reikalingas kūrinys. Mintys gilios ir suvokiamos. Ačiū Jums, į mėgstamiausius. :)

Vartotojas (-a): Rykštė

Sukurta: 2010-04-17 10:52:27

Am, nelabai supratau, kuo būtent remiatės, aiškindama stereotipus teksto pradžioje. Esu bendravusi su įvairią socialinę padėtį turinčiais žmonėmis ir nei vienas savęs nevertina pagal turimą pinigų kiekį. Visi jie vienodi žmonės. Atvirkščiai - turtingesni žmonės, verslininkai, būna atidesni savo darbininkams, nes supranta - šie irgi žmonės. Baigėsi karalių-vergų epocha, baigėsi ir tokie susiskirstymai. Nebėra luomų. Niekas nesijaučia mažiau žmogumi, jeigu turi mažiau pinigų. Gal reikėtų dažniau apsižvalgyti ir pabendrauti su įvairiais žmonėmis.
Tekste, beje, yra keletas skyrybos klaidelių.
Su esė visuomet galima ginčytis. Gal ir gerai. Juk esė būna gera tik tada, kai pažadina skaitytojo mintis. Bet faktai joje turėtų būti teisingi, ne iš piršto laužti...