Tavo šypsena graužia akis,
kai žinau, kad ne man tesišypsai.
Aš atleisu ir šį kartą,
nors žinau, kad ir vėl tu suklysi.

Vėl ir vėl...  O aš vis dar tikiu,
nors jaučiu, kad jau viskas netikra:
nei tie žodžiai švelnumo pilni,
ir netikras tas žvilgsnis. Netikras!

Nebevok iš manęs daugiau meilės.
Nebebūsiu aš tavo drauge.
Dovanok man nors truputį laimės-
nebegundyk kvaila šypsena.

Nebevok! Ir aš vėl tau atleisiu,
tik tai šįkart nueisiu viena.
Bet kodėl taip sunku nusisukti?
Šita meilė juk nieko verta.