Jei blogai, nepaguos tavęs niekas
Ir užuojautos tu neieškoki,
Net bičiuliai pamiršę pabėga,
O jei lieka - paguosti nemoka.
Atsitverki tylėjimo siena
Ir pasauliui nei žodžio netarki.
Kai užmigs sutema ant blakstienų,
Savo liūdesį vienas ištverki.
O kai jau negalėsi kentėti,
Ir išseks tavo žmogiškos jėgos,
Tu į Viešpatį žvilgsnį nukreipki,
Juk Viltis visada pasilieka.
Liepa
2010-04-13 15:09:35
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2010-04-13 19:22:42
dėl pirmo posmo norėčiau ginčytis, bet tai subjektyvu, jeigu žmogus rašo, tai, vadinasi, jam skauda.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-04-13 18:35:32
Atsisakyčiau pirmos strofos. Darbas paprastas, bet geras. Patiko.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-04-13 17:52:47
Daug gyvenimiškos tiesos ir gerų patarimų, bet aš ,,savo liūdesį vienas\" išverkčiau.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-04-13 17:34:32
grazu.
nuostabu, tai kas paprasta.
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2010-04-13 15:31:29
Paprastos, išjaustos eilės.Svarbiausia, kad dvelkia nuoširdumu.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-13 15:29:08
...taip, Viešpats yra didi paguoda ir patarėjas - gebėkime įsiklausyti.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-13 15:13:27
Vėl blakstienos, kada jos iškris, kada jos bus pamirštos, keleta metų čia, bet vis skaitau - blakstienos, pagalvokite apie sutemas nenutupusias ant blakstienų:).
Viltis visada pasilieka, esate teisi.