*          Taip jau neretai pasitaiko, kad atversdamas - užversdamas senų užrašų lapus, nesunkiai suprantu, kad daugiau prie jų nesugrįšiu. Atsisveikinu su jais tyliai, nešlapindamas akių, tačiau dalį jų perrašau - atrodo, kad kartodamas kitų žmonių kadaise sakytus ar rašytus žodžius, iškerpu su jais laiko lopus su aplinkos peizažais. Pataisinėju, pakoreguoju, padarau, kaip man atrodo geriau ir, paėmęs vadžias, trukteliu jomis, paragindamas žirgą, ir karieta, žiūriu, važiuoja toliau. Ir va jau išgirstu, kaip Albina Šiupienienė:

     - Radijo karieta!
Malonus ausiai skambesys,
Netikėtas akiai žavesys...
Žiūriu iš arčiau: TAIP, karieta
Menkutė ir prasta.
Ar nesubyrės, pasukusi į kelią? Ar rasis kam palabinti vadeliautoją? Juk mes nebe tie – svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas tamstos toks? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs - ieškojau Lietuvos, Lietuvos nebradau...

     Man jau nesunku prie šitų eilučių sėdėti ilgas valandas, atsimenant, kaip tada ir matant, kaip  dabar. Gerai jaučiu tos žiemos dieną - pirmoji kelionė karieta, todėl ne šalta. Čia pat Tomas Vaisieta, Vidinis. Džiugu, kad ištesėjau pažadą, duotą Amerikos lietuvei Julijai Sinkis – ji irgi pirmos kelionės karietoje, bet truputį nustebusi ir mažiau judri. Gyvsidabriu jau nepavadinčiau. Smagu, kad čia ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, nors taip neturėtų būti, kadangi parašyta: „1933 metais emigravo į Lenkiją, mirė Krokuvoje 1944m.“
     - Vidini, - noriu pasitarti,- gal paklauskim, ar ne lengviau žmogui mirti karo metais, kai žudoma šimtais, tūkstančiais, milijonais. Parako dūmai graužia akis, o skrandį - badas. Kaip manai, a?
     - O iš kur jam žinoti, kaip mirštama ne karo metu? - atsiliepė Vidinis ir žiojosi kitiems žodžiams ištarti, bet tuo pat metu pasigirdo jo: “Tfu! tfu! tegu mus Viešpats  Dievas nuo tokio žmogaus saugo.“
     - Apie ką jis? Apie mane? Argi ką blogo pasakiau?- susirūpino Vidinis.
     -Tai aš tave šitokiai šnektai išprovokavau,- buvau įsitikinęs, bet, tiesą pasakius, nesistebėjau, nes ir pats girdėjęs, ir kitiems jau sakęs, kad Juozapui Albinui, kai jis išeina prakalbai pasakyti, kažkas labai rūpi, bet KAS rūpi? –  jį girdinčio žmogaus mintis negali sugauti. Paspėliojau, kad galbūt tuo  “tfu!, tfu“ J. A. Herbačiauskas pranašauja karietai ne kokią kelionę, jos baigtį, bet į paramą atėjo Tomas Vaisieta, taręs, kad šitaip Juozapas Albinas rodo į save, ieškantį Tautos Širdies.  
     - „Taip visi mane dergia, nors žino, kad aš trokštu to, ko jie trokšti bijosi“, - pacitavo Tomas ir jau nuo savęs: - Geriau nusiteikti niauriau. Jeigu būtų geriau, tuomet – valio! Bet gal tos Tautos Širdies net nėra?
     - Gal? Ne tas žodis „ gal“. Tačiau džiaugiuosi, kad esi šalia. Juk dėl tokių kaip tu žmonių specialiai scenos sukaltos, teatrų rūmai pastatyti. Bet va esi karietoje, šalia vežėjo. Nors botagą duok. Iš pašalės atrodytų kaip vežėjas.
     - Nepyk, žmogau, už atvirumą. Nemažai tų scenų Lietuvoje jau sugriauta. O į tavo karietą atėjau ne kaip "kiekvienas iš pašalės". Išgirsk, ką kalbą Irena Sėliukaitė.
     Tai puiki moteris. Negalėčiau sakyti, kad ją gerai pažinojau. Kaip ir kiekvienos moters, jos irgi neįmanoma gerai pažinti, bet man ji būdavo gražiausia, mieliausia, gal net nuoširdžiausia, kuomet kokiu nors būdu liesdavosi prie tautos paveldo dalykų. Ir- ak!-  kaip apsidžiaugė širdis sužinojus, kad  karietą į jos pirmą kelionę palydi ir ji, sėlių genties žmogus Irena Sėliukaitė. Renku žodžius, kaip tada, taip dabar ir žinau, kad jų nereikia užmiršti. Per tiek metų, beje, neužmiršau kalbėti ir savo žodžių: Ačiū, Irena, o prisimindamas Šiupienienę - ir dėkui, Albina.

     [i]- Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių ir įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Ir negalima juos vienašališkai vertinti. Su dideliu noru reikia suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų tautos istorijos puslapį ir galimybę suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti...[/i]
  Tuomet Irenos ieškodavo Trakų gatvėje, kraštotyros įstaigoje, kur ji, kaip sakiau, man būdavo gražiausia. Šį kartą priverstas suabejoti, kad gal dabar ji net gražesnė... Bet atsiprašau - ką tai reiškia DABAR? Atrodytų, klausimas kvailas, bet gal tik todėl, kad apie tai niekuomet nepagalvojau. Juk jis atsiminimuose atneštas iš tos vietos, kur dabar išaugęs TADA, bet šitaip išlaikytas neprarado skonio. Beje, ar ne aš pats esu kalbėjęs, kad nutolę dalykai netgi atrodo gražiau, patraukliau, jie net tikresni?  
  Pasiimu atsiminimuose paliktą Jono iš Griškabūdžio seną armoniką, atsargiai patempiu kartą, kitą – ogi groja. Ilgesingai, gal kiek liūdnai, bet man to šiandien reikia. Prisiglaudžiu prie krūtinės ir:

Neliūdėki, nejaunas vežėjau,
Tik kūrenki ugnelę širdy,
Būna taip, jog nepjauna, kas sėja
Ir svajonė sudužta graži.

Būna taip, kad atėjus bažnyčion,
Sunkų akmenį meta veidan -
Nieks nežino likimo patyčių,
Kai važiuoja keliu karieta.

Bet, vežėjau, tikėki tikėki
Ta gražia, ta dora išmintim -
Ietis - Žalgirio mūšiui laimėti,
Žodis - širdžiai prakalbint širdim.

Teka teka upeliai, o kelias
Ak, koks kelias gražus kai širdy
Gieda mažas svajonių paukštelis,
Gieda pilkas laukų vieversys...