*        Dar vis neužmirštama paklausti, kas ji, ta moteris, kuri pirmoji keliavo Radijo karieta. Įpratau sakyti, kad tikrai ne Valentina Tereškova, o karieta – ne kosminis laivas. Nieko įdomaus. Tačiau kaip gražus prisiminimas karietos pirmoji neretai užklysta į atmintį ir man smagu pažibinti lūpose šypseną. O susitikome mudu dar prieš kelionę. Senuose užrašuose ne kartą skaičiau:

    “Sutikau Amerikos lietuvę Juliją Sinkis. Šviečia kaip žvaigždutė, gyva kaip gyvsidabris. Net nepasisveikino, o jau ėmė už rankos ir klausia, ar ji neklysta manydama, kad esu karietos vežėjas?“
     Praėjus per šešiolika metų, turbūt turiu teisę manyti, kad neretai atitolę dalykai atrodo gražesni, patrauklesni. Ir Julija Sinkis, žinoma,  taip pat. Atsimenu, kad jos klausimas buvo netikėtas, nes tuomet dar niekas manęs nevadino vežėju ar vėžiku, o Radijo karieta su botagu ir jos žirgu Ygaga lūkuriavo, kada kelionę palaimins Lietuvos radijo direkcija su tuometiniu vadovu V. Mičiuliu.  
     - O, koks netikėtas klausimas! Ar esu karietos vežėjas?
     Išgirdusi tai, Julija nusišvietė kaip debesėliui nuslinkus saulutė.
     - Pone, atsiprašau, kad suabejojau. Dabar jau tikrai žinau, kad esate vežėjas. Kaip gražu!
     Buvo džiugu išgirsti ir jausti, kad tokia malonė prisiglaudė prie sielos.
     Vėliau apie tai rašiau:
     „Kodėl? Už ką tokia malonė?
     Šie klausimai man pasirodė nelengvi, kad sugebėčiau bent patenkinamai į juos atsakyti. Tačiau manau, kad ponią Sinkis iš Amerikos labai pradžiugino tai, kad šioje šalyje pagaliau surado žmogų, kuris yra vertas to, ko vertas. Juk daug vežėjų išdavė savo amatą ir tapo...  Et, geriau patylėti, kuo jie tapo. Ir štai vežėjas... Tikras. Vadinasi, vienas kitas dar užsiliko...“.
     Viešnios iš Amerikos nuotaika persimetė ir mano esybėje. Taigi dar neįsėdęs į karietą, dar nelaikęs rankose jos vadžių, o pastabi akis atrado žmogų vertą savęs. Manęs nepaliko ir nepalieka džiugus suvokimas, kad tik sąžiningai prisipažįstantys savo tokią paskirtį žmonės yra tie tikrieji patriotai, kuriems Dievo ir likimo skirta žinoti, kad tu, Lietuva - tėvyne, jiems esi vienintelė tiek dabar, po „dainuojančios revoliucijos“, tiek ir anksčiau- prieš dainuojančią  revoliuciją. Jų nebaimina aukštuomenės ir inteligentijos skaudi panieka – esą, vežikas, vežėjas... Ko iš tokių norėti ar laukti ateityje?
     Kai mirksėdamas akimis Julijai Sinkis sakiau, kad dar „Radijo karietos“‘ nėra, tai atrodė, kad amerikonė nė nemano tuo patikėti. Paprašė, kad nuvažiuočiau pasižvalgyti po Viduklę. Gavusi garbės žodį, kad būtinai nuvažiuosiu, tarė:
     - Pone, neabejokite, Radijo karieta jau yra. Jau yra...
     - O, kad tavo žodelius dzievulis nuneštų į Virgilijaus Mičiulio ausis,- suspirgėjau.
     - Į kieno ausis? Kas jis, ponas Virgilijus?
     - Tai jau ne taip svarbu. Man smagu, kad geriau žinote mane, negu radijo direktorių Virgilijų Mičiulį, - buvau linksmas kaip reta, o Julijai pažadėjau, kad ji būsianti pirmoji Radijo karietos keleivė.
     - Tai didelė garbė man... Manau, Amerikos lietuviams taip pat.
     - Jūs gi pirmoji pavadinote mane vežiku, vežėju. Todėl atsiminkite ir mano pažadą.
     Supratau, kad šitaip elgtis vaikiška, neprotina, nes ne tik erelis danguje, bet ir sauja be žvirblio. Tačiau geros nuotaikos įniršis neapleido. Smagu buvo tikėti ir žadėti negalvojant, kokie tušti pažadai išdalijami viešniai. Pagaliau atrodo, kad net ir Julija Sinkis suabejojo jais.
     - Ne, ne. Aš tik truputį. Įlipsiu, pasižiūrėsiu ir užteks. - O suklususi, pasikapsčiusi rankinėje ir dovanodama šratinuką: - Parašysi, kai aplankysi Viduklę.

     Išsiskyrus nubedžiau akis žemėn - na, ir  kvailys! Seniai tokį buvau matęs, Ir ką daryti? Julija, ar žinai, ką daryti?  Ne, Julija, tu nežinai, o aš štai...
     - Kas atsitiko?- net pašoko nuo kėdės direktorius.
     - Man jau laikas važiuoti. Jau pusė Vilniaus mane šaukia vežiku. Ar suprantate, ką tai reiškia? Pažadėjau, kad tuojau išvažiuoju - ir prapulkite sau. Aš taip padarysiu. Atiduokite man raštą ir manykime, kad Jūs jo, o jis Jūsų nematė. – Ištiesiau atkištą delną ir sustingau. -  Raštą gražinkite, direktoriau...
     - Raštą?
     - Tą, dėl naujos laidos „Radijo karieta“ Ir labai atsiprašau, kad tiek daug pripaisčiau.
     Direktoriaus du stalai užkrauti gausiais popieriais ir lengvai suvokiu, kad manasis kažkur jau nuskendęs. Skaitė ar ne, bet surasti jį ne taip paprasta, tačiau dabar ir Virgilijus supranta, ko iš jo reikalauju.  
     - O, nesielvartauki dėl to. Aš dar neskaičiau. Gal ir nereikės.
     Dabar tai nelabai svarbu, bet jame ir apie nutikimus rašiau.
     - Tikrai? Na, va kaip puiku.
     Beje, tai tiesa. Raštas vos tesutilpo dviejuose mašinraščiuose. Vaizduodamasis, kaip turėtų atrodyti naujoji radijo laida, rašiau:
     „Tai nuotykinė laida, kai karietos kelionėse nestokojama būtų – nebūtų dalykų: ar tai pavogiamas arklys, ar karieta nukrenta nuo tilto tiltelio. Tokios situacijos teikia galimybę pereiti prie bent kokios temos ir vienaip ar kitaip jas aptarti, sukurti nuotaiką - kartais liūdną, graudžią, kartais linksmą, komišką ar dar kokią. Čia radijo žurnalistas arba karietos vežėjas turėtų pasireikšti kaip kūrybingas žmogus, kaip, sakyčiau- scenarijų autorius."
     - Maniau, kad jums protinga suvokti ir vaidybinę „Radijo karietos" pusę.
     - Taip, taip, bet kažin, kaip ją  suvoks programų direktorė Kazimiera Mazgelienė. Ė, nemanau, kad ji be rašto ką nors suvoks...
     - Yra dar trečioji dolerio pusė...
     - Nagi, vežėjau, baikim juokauti. Dink iš kabineto ir važiuok! Kuo toliau važiuok! - Ir atsidusęs:- O maniau, kad beraščių laikai praėjo. Esi tikras vežėjas...