Snigo. Didelės ir purios snaigės tyliai gulė žemėn. Adomukas sėdėjo, pasirėmęs alkūnėmis palangę, ir žiūrėjo į šį ilgai lauktą vaizdą. Kaip gražiai atrodė kiemas. O tos snaigės!
         Adomukas prisimena, kad būdamas mažas, jis nežinojo, iš kur tas sniegas. Todėl prisėlindavo prie mamos, įdėmiai pažiūrėdavo jai į akis ir klausdavo:
– Mama, o kodėl žemė balta?
– Žemė nuotaka, žemė ištekėti ruošiasi, vestuvinę suknelę užsidėjus, – tyliai atsakydavo mama.      
  Tada Adomukas dar sykį pažvelgdavo į mamą ir vėl klausdavo:
– O iš kur žemė tą suknelę gavo?
– Tai žiema, žiemužė jai parūpino, – ne kiek netrikdama ištardavo mama.
Dabar jau Adomukas susigūždavo, nutapnodavo į kampą ir ilgai galvodavo, kaip pagauti mamą begudraujant. Staiga atsisukdavo ir klausdavo:
– Mama, tai kiek vyrų žemė turi, juk ir pernai, ir užpernai balta buvo?
Tuomet jau ir mama nebeištverdavo ir imdavo juoktis. Taip, tokiom dienom ir jam, ir mamutei būdavo gera. Tada ir tėtis buvo kitoks. O dabar? Adomas žino, kad mama su tėčiu pykstasi, todėl ir jį atsiuntė čia, į kaimą, pas močiutę. O jis taip norėtų atgal į Vilnių – pas mamą, tėtį, draugus. Įdomu, ar Vilniuje sninga?
Adomukas nušoka  nuo kėdės prie palangės ir bėga prašyti močiutės, kad surinktų namų telefono numerį Vilniuje.
Greit telefono ragelyje pasigirsta tolimas balsas:
– Mama! Tu! – rėkte išrėkia Adomas.
– Ne, tai aš, Vilė...
– Vilė? Kas atsitiko? Tu verki?
– Adomai... Aduk – tėvai skiriasi. Tu lieki su tėčiu. Mes su mama paliekam jus.
Viskas! Adomukas suima veidą rankomis. „Mama! Mamyte! Kodėl tu taip padarei!  Mama… Aš juk norėjau pasakyti tau vieną džiugią naujieną – iškrito pirmas sniegas...“