Lietus be atvangos merkia visus pašalius. Nosies iškišti neįmanoma. Rodos, didžiulis debesis, pertekęs vandens, užkliuvo už žemės kalvų. Ir iš kur toks beviltiškas apsiniaukimas? – Tai mano tėvo, išlydėjusio vienintelę savo gyvenimo moterį, mano motiną, ašara, pakibusi ant pražilusių blakstienų, gili kaip paversmių šaltinis, sunki kaip lauko akmuo. Krintanti ir nenukrintanti. Džiūstanti ir neišdžiūstanti.
Kapsė
2010-04-09 17:55:46
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-04-09 21:56:51
gražu, literatūriška, patiko. (gražiai parašyta, lengvai ir vaizdžiai.) netikėtai. (pavadinimas prastas.)
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-04-09 21:15:14
skaudančiai
giliai
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-04-09 20:02:55
Taip svariai ir tauriai apie ašarą...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-04-09 19:57:46
graži miniatiūra.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-04-09 18:47:04
Pražilusios blakstienos gražiai pasakyta. ;)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-04-09 18:23:53
Gaivalingai išsiliejusi iš didžiulio debesies širdgėlos ašara. gili kaip paversmių šaltinis, sunki kaip lauko akmuo. Krintanti ir nenukrintanti. Džiūstanti ir neišdžiūstanti. Be galo vaizdingai ir stipriai apsakyta.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-04-09 18:02:40
Stipresnė antroji kūrinio dalis. Ji ir labiau įtikinanti.