Lietus be atvangos merkia visus pašalius. Nosies iškišti neįmanoma. Rodos, didžiulis debesis, pertekęs vandens, užkliuvo už žemės kalvų. Ir iš kur toks beviltiškas apsiniaukimas? – Tai mano tėvo, išlydėjusio vienintelę savo gyvenimo moterį, mano motiną, ašara, pakibusi ant pražilusių blakstienų, gili kaip paversmių šaltinis, sunki kaip lauko akmuo. Krintanti ir nenukrintanti. Džiūstanti ir neišdžiūstanti.